Tobulajam
Tas grožis tau, kol kas – dar tau priklauso
ir skruostai šie lyg rožmedžio žiedai;
didžiuojies tuo, bet grožio nevaldai.
O kas išvis tavęs pasauly klauso?
Ar klauso upė, tekanti skubiai,
ar medžio šaknys, smingančios į smėlį?
Mylėk negražų – bent jau mažumėlę –
ir su kuprotu elkis pagarbiai,
nes jis taip pat reikšmingas ir svarbus,
žmonių augintas ir žmonių pradėtas.
Koks įžūlumas, niekad negirdėtas,
paniekint jį. Ir kas iš šito bus?..
Galvok, žmogau, kursai gražus esi:
tik Viešpats sprendžia, ko verti visi.
Vystanti rožė
Nuliūdusi rožė, nes laikas ją žeidžia:
ir žiedui, ir lapams gyvent nebeleidžia;
sulaukti rytojaus taip maža vilties –
jau baigiasi takas mielos gyvasties.
Skausmingo vytimo regiu štai žymes…
Tuoj juodą šešėlį naktis jai užmes:
bemirštantis žiedas prie stiebo priglus.
Nors mato į būtį vartus užkilus,
bet rožė neranda savęs pasmerktos
(iš kur tiek stiprybės, kantrybės šventos?!) –
kilnios nebylystės pilna ji visa.
Ar žemės, ar rojaus esi tu šviesa?
Ir atsklendė žodžiai, nors buvo tylu:
„Suprast – dar ne laikas, žavėt – per vėlu…“
Puikybės pilnajam
Tu išdidus kaip demonas esi!
Kurie pažįsta, man pritars visi.
Vien šypsena sušvitusi tava
žavi atrodo lyg balta ieva.
Ir talentą, be abejo, turi.
Galva taip pat nuo garbanų puri.
Ir eisena ryžtinga, aukštas stotas.
Ir vis dėlto – ribotas tavo protas,
nes kaip valdovas į visus žvelgi…
Nors žvilgsniai tie nėra labai blogi,
bet žmonės jautrūs – to, kas žeidžia, vengia;
manai, ši yda tau pačiam nekenkia?
…Gera esi, daug reiškianti korta,
deja, puikybės tūzo nukirsta.
Sielvarto sūkuriuose
Skausme pasaulis mums nepakantus –
mažai kas moka švelniai guost kitus;
iš sielos gilumos pačios sakau:
nedaug tokių žmonių aš sutikau.
Dažniausiai akyse – abejingumas
ar nuostaba, ar baimė, ar džiugumas,
ar netgi priekaištinga pašaipa…
O jei kančios varsna nėra trumpa,
tikrai nelengva grįžt į ramų krantą, –
žemai lenkiuosi tam, kas tai supranta,
kurs vingiais šios būties, tokios keistos,
mums atneša bent lašą atjautos!
Jei ašaras nors kam nudžiovinai,
ne veltui šiam pasauly gyvenai.
Česlova JAKŠTYTĖ