Žiemos pradžioje daugelį pasiekė nauja žinia: pagaliau ir Suvalkija (Sūduva) turės savo nacionalinį parką! Iš tikro ši žinia nėra visai nauja, bandymų jį projektuoti būta ir anksčiau, tačiau visada kažko pritrūkdavo – ryžto, nusiteikimo. Toks trypčiojimas vietoje baigėsi tuo, kad būtent Suvalkija savo nacionalinio parko neturi. Aukštaitijos nacionaliniam parkui greitai bus 50 metų, kitiems – jau po 30. Ar bus įsteigtas dar vienas, jau šeštas, šalies nacionalinis parkas? Kas tuo turėtų būti labiausiai suinteresuotas?
Klausimas atrodo lyg ir nereikalingas: nacionalinio parko labiausiai reikia pačiai Suvalkijai (Sūduvai), nes jis gali geriausiai reprezentuoti ir apsaugoti visus vertingiausius kraštovaizdžius, kultūros, etninį paveldą. Taigi, turėtume įsivaizduoti, kad jo steigimo iniciatoriais yra vietinių bendruomenių atstovai, savivalda, visi gyventojai. Ar tikrai yra taip? Kažkas tyliai ar net garsiai jau kalba, kad nacionalinio parko mums nereikia, kad… O ko mums tada gyvenime reikia? Ir ar jo atsisakydami žinome, ką darome?
…Kas yra nacionalinis parkas? Pokalbiuose paprastai tenka patirti, kad diskutuojama deramai nesuvokiant nacionalinio parko esmės ir bauginant save vien tik galimais suvaržymais ir draudimais. Ypač stebina, kad taip kalba žmonės, kurių laukai net ir labai norint nebūtų „priimti“ į parką, nes juose seniai sunaikintas visas gamtos ir kultūrinis paveldas. Kam skirtos tokios kalbos?
Pirmiausia reikia žinoti, kad nacionalinis parkas – tai saugoma teritorija, įsteigta nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos, kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Žinoma, juose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamoms kultūros vertybėms, taip pat gamtiniams rekreaciniams ištekliams: parkuose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Visą veiklą parkuose reglamentuoja Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymas ir kiekvieno šių parkų nuostatai. Beje, teisiniuose dokumentuose numatyta viskas – ne tik parko „vidaus reikalai“, bet ir programos, kompensacijos.
Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko pirminis projektas, iš Vyriausybės jau keliaujantis į Seimą, yra regimai dar nesubrendęs. Paprastai tokios praktikos ir laikomasi, projektas tobulinamas valstybės institucijose, savivaldos lygmeniu, bendruomenėse, savo nuomonę gali pareikšti visi.
Pirminiame projekte yra preliminarūs būsimo parko teritorijos apmatai, kuriuos čia pabandysime pristatyti. Tiesa…
Daug kam savotišku akibrokštu gali tapti žinia, kad nacionalinio parko šerdimi gali tapti Vištyčio regioninio parko teritorija ir keletas atskirai esančių teritorijų. Tačiau bet kas, pažįstantis Suvalkiją, supras, kad Suvalkų aukštumos kraštovaizdis, būdingas Vištyčio parkui, nėra visos Suvalkijos vizitinė korta – ją įsivaizduojame kaip lygumų, derlingo krašto etaloną. Galima suprasti projektuotojus – didžiojoje regiono dalyje parką steigti pavėluota bent… šimtą metų! Taip, intensyvaus ūkio krašte gamtos etaloną atitinkančių teritorijų praktiškai neliko, kitur jos labai mažos, fragmentuotos. Būtent ši sąlyga pirmam iš visų nacionalinių parkų perša vienintelį kitokį modelį – jį sudėlioti iš daugelio atskirų objektų. Manykime, kad tai ir būtų Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko unikalumas ir vertė.
Kokios tos teritorijos, esančios už Vištyčio regioninio parko ribų? Jų kol kas nedaug, jos tokios, kaip sakoma, „ką Dievas davė“. Bet jis duoda kur kas daugiau, todėl čia pabandysime pasižvalgyti į esamus siūlymus ir pridėsime tuos, kurių tiesiog neįmanoma nevertinti.
Kad nusiteikimas kurti nacionalinį parką yra rimtas, liudija tai, jog 2022 m. gruodžio 7 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl steigiamo Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) rengimo pradžios ir planavimo tikslų“. Jame pažymima, kad Vyriausybė nutaria pradėti rengti Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko planavimo schemą (ribų ir tvarkymo planus). Taigi, žingsnis parko steigimo link reikšmingas… O kaip buvo einama prie to?
…Dar 2008 m. buvo parengtas Suvalkijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų planas, kuriame nagrinėtos galimybės steigti apie 40 tūkstančių hektarų parką Vilkaviškio, Šakių ir Kalvarijos savivaldybėse. Jau šiame, vadinkime jį – senajame, projekte didžioji parko dalis koncentruojama esamo Vištyčio regioninio parko vietoje, o prie jos jungiama atskirai esančios gamtine ir kultūrine prasmėmis svarbios teritorijos – J. Basanavičiaus, S. Nėries, J. Jablonskio gimtinės, V. Kudirkos kapas ir paminklas, piliakalniai, buvusių dvarų sodybos, jau esantys gamtiniai ir urbanistiniai, istoriniai draustiniai.
Po beveik 15 metų kalbėti apie Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinį parką pradedame su senu kraičiu. Tiesa, viliamasi, kad būtent svarstymų metu parko struktūra bus išgryninta bendromis pastangomis. Galima manyti, kad rengėjai, neturintys viso šio ištyrinėto ir įvertinto bagažo, gali patekti į nebūtinai vaisingus ginčus. Dėl ko ir kaip atsiranda pretekstas tokiems ginčams? Didele dalimi dėl informacijos trūkumo, argumentacijos „lengvumo“. Maža to, dažnai kalbame apie skirtingus dalykus, nes baimes gimdo sėjamos mintys apie neva rapsų laukuose steigti ketinamą parką. Tačiau gal iš karto reikėjo pasakyti, nuraminti ir paaiškinti, kad nei rapsų laukuose, nei kolūkinėse gyvenvietėse niekas steigiama nebus – tai nebūdinga Suvalkijai, jos paveldui ir kultūrai! Nacionalinio parko dalimi gali tapti tai, ką esame išsaugoję vertingo. Ar tokių objektų turime?
O taip! Kodėl nekalbame apie Višakio Rūdos miestelį ir jo apylinkes? Kodėl nežadame saugoti Kazlų Rūdos pašonėje esančios Prezidento Kazio Griniaus memorialinės vietovės Selemoje, kodėl pamirštame Kazlų Rūdos regiono gyvenviečių, kurių vardai mena kūrimosi čia pradžią, reikšmę? Jose gimė miško verslai, buvo garinama balų rūda. Sunku įsivaizduoti, kad nacionalinis parkas nesaugotų penkių (o ne trijų, kaip kalbama iki šiol) Suvalkijos savivaldybių urbanistinio palikimo ir Šakių rajone prie Nemuno esančio Sudargo piliakalnių komplekso. Būtų nekorektiška šį vardijamų objektų sąrašą baigti, nes jis – svarstymui, bendram vertinimui ir pildymui.
Ar kalbėdami apie galimas teritorijas turime vaizduotis dar vieną „išbuožinimą“, kaip kažkas supykęs pasakė? Bet taip sakė būtent ne projektuotojai, ne šią idėją ginantys kultūros žmonės, o kritikai. Gal ir gerai, kad nuomonės skiriasi… Tačiau reikia priminti, kad nacionalinis parkas steigiamas galvojant apie regiono veidą, apie vystymą, ateitį ir tam siekiant planuoti tinkamas lėšas, kompensacijas.
Kol kas Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko idėja, nors ir palaiminta Vyriausybės, yra dar tik kūrybinėje stadijoje. Laukia svarstymai, ginčai, po to – projektavimas, pasirengimas. Bet argi suvalkiečiai gali neturėti savo nacionalinio parko?
Selemonas PALTANAVIČIUS