„Jeigu versle paslaugos būtų nekokybiškos arba iš viso nebūtų teikiamos, toks verslas sužlugtų kitą dieną, tačiau toleruojama, kai savivaldybės įstatymu nustatytos paslaugos vėluoja arba teikiamos prastai ir žmonės netenka kantrybės. Taip neturi būti“, – sako Kęstutis Tumelis, kurio kandidatūrą į Marijampolės merus iškėlė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kitąmet keturiasdešimtmetį švęsiantis verslininkas šiuo metu dirba su Lietuvos ir užsienio kompanijomis duomenų saugumo ir programavimo srityse. Jis pabrėžia, kad tikslumas, atsakingumas ir operatyvumas lemia sėkmę bei teigiamą partnerių požiūrį jo versle. „Ne išimtis ir Savivaldybės reikalai, kuriems taikyčiau tuos pačius principus, nes Savivaldybės „klientai“ – visi miesto žmonės, kurie tikisi žmogiško santykio, greito sprendimo ir pagalbos. Mano rūpestis – per maksimaliai greitą laiką perorganizuoti Savivaldybės darbą taip, kad nė vienam gyventojui netektų nusivilti biurokratais, kurie Lietuvoje laikomi lėčiausiai dirbančiais ir, kaip žmonės sako, dedantys daugiau pastangų nieko nedaryti, nei padaryti gerai ir padėti žmogui“, – sako K. Tumelis.

– Pats esate marijampolietis ir Jums gerai žinomos šio krašto problemos. Kodėl neišvykote, tarkim, į sostinę arba į užsienį, kur gabiems jauniems žmonėms siūloma daugybė galimybių?

– Mano abu tėvai yra marijampoliečiai, tad aš esu ne pirmosios kartos atstovas Marijampolėje. Mama buvo pradinių klasių mokytoja, dabar dirba vaikų darželyje pavaduotoja. Tėtis – IT specialistas. Turiu brolį ir dvi seseris, auginu dukrytę. Esame didelė šeima, kuri turi žmogiškų svajonių ir lūkesčių šiame mieste – kad visiems būtų gera ir saugu, kad niekas net negalvotų Marijampolės keisti į kitą miestą, kad baigę mokslus grįžtų čia.

Visą mano karjerą lydėjo daugybė projektų, kurie susiję su žmonių geresne savijauta, esu dirbęs prie darbuotojų skatinimo programų, kurių naudą juto ir darbdavys, ir darbuotojas. Matau, kad tai galima puikiai pritaikyti savivaldybei ir tai nieko nekainuos, jei marijampoliečiai norės – reikės mano, kaip mero ir kaip administracijos vadovo, žinių ir pastangų. Tai, ką išmokau studijuodamas verslą iš Richardo Bransono, Iljos Laurso, Algirdo Karaliaus, žinau, kaip pritaikyti ne versle, o viešajame sektoriuje – būtent Savivaldybėje. Ir šiandien domiuosi didžiųjų kompanijų vystymo strategijomis, nepraleidžiu jokių naujovių. Aš tikiu, kad galima daug pasiekti mūsų mieste, todėl turiu didelių vilčių bei lūkesčių miesto valdžiai. Žinau, kad pats galiu būti labai naudingas Marijampolei. Nenoriu, kad tai, ką tik pasakiau, žmonės, kurie manęs nepažįsta, perskaitytų kaip puikybės išraišką. Jokiu būdu nesipuikuoju, mane pažįstantys žmonės tai žino. Aš noriu būti naudingas ir nuoširdžiai savo sukauptą patirtį panaudoti gimtajam miestui, kuriame auga ir augs mano vaikai.

Visą savo gyvenimą žinojau, kad čia mano namai, čia užaugau, dirbu, gyvenu ir čia pasensiu. Miestas visada mane saugojo, visada buvo mano prieglobstis ir namai. Nors ir trumpam išvažiuodavau iš Marijampolės, vis laukdavau, kada galėsiu vėl grįžti. Marijampolė – tai ne tik vieta, kuri turi vardą ar vietą. Grožio jai teikia ne pastatai ar gatvės, bet žmonės – visada mieli, pozityvūs ir draugiški. Marijampoliečiai – tai žmonės, kurie ir yra pati Marijampolė, mes sukūrėme šį miestą kartu, tokį koks jis yra dabar.

– Kalbant su Jumis, atrodo, kad Jūs labai pozityviai mąstantis žmogus, kuris negaili gražaus žodžio nei marijampoliečiams, nei pačiam miestui. Bet, jeigu pasiryžote būti meru, dažniau teks susidurti su nemaloniais dalykais…

– Tiesa, kaip ir visose bendruomenėse, nėra namų be dūmų. Aš manau, kad mano pozityvumas ir energija padėtų tuos dūmus išsklaidyti greičiau. Man taip pat labai svarbūs tam tikri principai ir taisyklės. Nebūčiau tolerantiškas ar užmerkiantis akis prieš tuos, kurie naudojasi savo padėtimi, išnaudoja miesto resursus savo reikmėms ir panašiai. Su komanda esame rimtai ir kovingai nusiteikę prieš negeroves, korupciją, įstatymų pažeidėjus, bet taip pat esame laisvi dirbti su sąžiningai kuriančiais miestą, jo kultūrinį, sporto gyvenimą. Matydami tokią miesto viziją, lengviau tvarkysimės su tuo, kas nėra pozityvu.

– Žmonės labai nusivilia politikais, ypač kai mato, jog jie tik daug kalba, bet kai ateina laikas ką nors padaryti, taip ir nepadaro. Užuot padėję visiems, renkasi savo ratą ir jo interesus. Matome, kas vyksta centrinėje valdžioje – Seimo daugumoje ir Vyriausybėje. Buvo daug pažadų, bet darbų nematyti… Atrodo, kad niekas paprastų žmonių ir jų problemų net nemato…

– Aš jaučiu ir matau, ką matote ir jūs. Tik noriu pabrėžti, kad nereikia nusivilti, ne visi politikai yra tokie. Galbūt ši valdančioji dauguma ir siekia, kad kuo daugiau žmonių nusiviltų ir neateitų į rinkimus, nes kuo mažesnis procentas ateis, tuo daugiau galimybių turi šita valdžia išsilaikyti. Todėl visus labai kviečiu ateiti į rinkimus ir išreikšti savo valią balsais. Kviečiu visus tokiu būdu protestuoti prieš tas negeroves, kurias matote. Nerinkite šitos valdžios partijos atstovų niekur: nei į savivaldą, nei į Seimą. Tegul jiems būna pamoka ir ženklas, kad Lietuvos žmonės ne kokie tarnai, neišmanėliai ar dar kažkokie, kaip šitos valdžios atstovai mėgsta sakyti. Balsuokite už „valstiečius“ ar už ką norite, tik ne už juos.

Dėl pasirinkto kelio noriu pasakyti labai konkrečiai – visada jaučiau, jog turiu atiduoti duoklę Marijampolei, nes tai mano miestas. 2008 metais įsitraukiau į politinę veiklą ir netrukus, 2011 metais, išdrįsau dalyvauti savivaldos rinkimuose pirmuoju numeriu. Susipažinau su begale nuostabių žmonių, visuomenininkų, kuriuos vedė vieningas tikslas – puoselėti Marijampolę. Tikėjau, jog jauni žmonės – Marijampolės ateitis. Tačiau pradėjus politiko karjerą, teko ir smarkiai nusivilti. Supratau, jog jaunas, „nesugadintas“ žmogus taip pat turi ir trūkumų – jis yra pažeidžiamas vien dėl to, kad neturi patirties. Todėl pastaruosius metus skyriau politiniam tobulėjimui bei verslo skatinimui. Per šiuos metus mačiau, kaip Marijampolė kilo ir gražėjo, tačiau pastebėjau ir daug neteisybės.

– Kokios?

– Mačiau, kaip žmonės skirstomi į partinius ir ne. Mačiau, kaip vienus priima šypsodamiesi, o kitus išveja, nes gali tai sau leisti. Mačiau tą nelygybę tarp žmonių, kurie visi turėtų būti lygūs. Šokiruodavo atvejai, kai galimybę gauti paramą nulemdavo ne teisės aktai, o darbuotojo požiūris į tave. Pagaliau perrašytos taisyklės. Retas, kuris iš mūsų suprantame, jog marijampoliečiai – darbdaviai, o savivaldybės, t. y. visų mūsų, darbuotojas – tarnautojas, kuris turi padėti.

Reikėjo daug metų, kol pasikeitė požiūris į policininkus, kad šie pareigūnai yra tam, jog mus saugotų, o ne būtų laikomi baudėjais. Naiviai tikėjausi, kad kada nors problemos savaime išsispręs ir Marijampolėje įsivyraus bent pakenčiama teisybė. Tačiau klydau – vieni žmonės keitė kitus. Nusistovėjusi tvarka taip ir liko – matyt, likti toje komforto zonoje yra patogu. 2016 metais pagaliau mano dienos nušvito ir pamačiau šviesą tunelio gale, kai mano senas draugas, policijos pareigūnas, nepriekaištingos reputacijos žmogus Dainius Gaižauskas nusprendė dalyvauti rinkimuose į Seimą. Tai buvo mano atspirties taškas tikėti, kad pagaliau turėsiu bendražygį šiame kelyje. Aplink šį žmogų 2018 metais Marijampolėje susibūrė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos skyriaus žmonės, jie dalyvavo savivaldos rinkimuose ir septyni iš jų buvo išrinkti atstovauti mums, marijampoliečiams.

LVŽS vertybės ir ideologija man buvo labai artima, todėl tuomet pažadėjau, jog kituose savivaldos rinkimuose, jei būsiu pakviestas, mielai prisijungsiu prie komandos ir tęsiu pradėtus darbus bei vykdysiu LVŽS vardu duotus pažadus. Todėl šiandien būdamas 39 metų ir dalyvaudamas jau trečiuose savivaldos rinkimuose galiu drąsiai pasakyti, kad esu pasiruošęs atiduoti duoklę Marijampolei. Matau mūsų miestą išpuoselėtą, su gražiais parkais, pastatais. Tačiau taip pat matau ir kirmėles geriamajame vandenyje, ir žmonių sąskaitas už neva „atliktas“ Butų ūkio paslaugas, neįmanomus gyventi socialinius būstus, kuriems pagailėta pinigų, nes ne visi žmonės lygūs. Matau nesiskaitymą su žmonėmis, kurie ateina tiesiog gauti jiems priklausančios pagalbos. Matau policijos pareigūnus, kuriuos verčia dirbti nešildomose patalpose esant 16 laipsnių. Matau išrinktuosius žmones ir įmones, matau ir tuos, kurie jau pavargo stengtis su jais kovoti.

– Energijos kainos. Ką galėtumėte pažadėti marijampoliečiams ir ką padarysite, kad kainos už šildymą ir elektrą mažėtų?

– Su LVŽS kolegomis jau esame aptarę, kad dėsime visas pastangas, jog savivaldybės galėtų bendradarbiauti su vietos verslu, kuris numatęs investicijas į atsinaujinančią energetiką. Šešėlinė LVŽS Vyriausybė rengia dokumentus, kurių pagrindu būtų galima tokiam verslui suteikti valstybės garantijas ir jis, neprašydamas nė vieno euro iš valstybės biudžeto, galėtų sudaryti sutartis ir vystyti verslą, galintį savivaldybei pasiūlyti gerokai mažesnę kainą, nei šiandien gali pasiūlyti „Ignitis“. Jei dabartinė Vyriausybė tokius pasiūlymus ignoruoja, aš tikiuosi, kad jie kitų Seimo rinkimų nelaimės. Laimės tie, kurie tikrai nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos žmonėmis, o ne savo interesais.

Netrukus su LVŽS kolegomis pristatysime ir daugiau ambicingų projektų tiek energetikos, tiek kitose srityse. Apibendrinant galima teigti, kad einant kryptingai ir priimant teisingus sprendimus, Marijampolė gali būti gerokai patrauklesnė ir investicijoms. Kai investuotojai patikės, jog gali laimėti konkursus – bus kuriamos ir naujos darbo vietos, ir verslai. Kai darbuotojai patikės, jog konkursuose laimės kvalifikacija, o ne pažintys, jie sąžiningai laimėję dirbs miestui, o ne atiduos duoklę „užtarusiems“. Kaip suprantate, visa tai teigiamai atsilieps gyventojams visomis prasmėmis, todėl vėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau: į visas Savivaldybės paslaugas žiūrėsime pro padidinamąjį stiklą. Aš tikiu, jog galime pasiekti, kad Marijampolė būtų visiems, ne tik saviems.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos. Užs. PR23-04-F.