Marijampolėje gimusi ir augusi Ieva Voroneckytė, Vilniaus dailės akademijos absolventė, marijampoliečiams pažįstama: viešąsias miesto erdves (mokyklas, vaikų darželius, išorinius namų fasadus ir kt.) puošia 18 jos piešinių. Ievai Voroneckytei – 32-eji. „Šiuo gyvenimo periodu žmonėse vyksta labai stiprus virsmas. Ne veltui sakoma – „Kristaus amžius“. Jaučiu, kad ir man atėjo laikas per gyvenimą keliauti su dvasinėmis vertybėmis ir nedidele kuprine ant pečių, palikus viską, ką turėjau“, – atviravo Ieva, šiuo metu esanti Indijoje ir planuojanti čia praleisti pusmetį.
– Kaip „atsitiko“ Jūsų gyvenime Indija?
– Pirmą kartą į čia išvykau spontaniškai praėjusių metų pavasarį – pirmadienio vakare draugė pasiūlė keliauti kartu mėnesiui, o šeštadienį ryte jau išskridome. Tąkart lankėmės ir universitete, ir vaikų namuose-mokykloje, užsimezgė pažintys, kurių dėka dabar esu čia.
– Turėjote tikslą savanoriauti ar buvo ir kitų siekių?
– Viliojo ir galimi kultūriniai atradimai. Štai Haridvaro mieste esantis universitetas Dev Sanskriti Višvavidalaja yra įsteigęs vienintelį Azijoje Baltistikos centrą. Jis bendradarbiauja su Lietuvos universitetais ir etnokultūros žinovais, yra lietuvių-latvių biblioteka, universitetas turi ir Vyčio Vydūno parengtą lietuvių-sanskrito kalbų lyginamąjį žodyną. Į universitetą galima atvykti švietėjiškas tikslais – ir aš dalyvavau mėnesio trukmės kultūrinių mainų programoje. Jos metu vedžiau Gyvybės medžio karpinių užsiėmimus studentams, anglų kalba parengiau straipsnį apie mūsų kultūrų artumą – ugnies ritualų ir žodžių „svastika“ (lietuvių ir sanskirto kalbose) panašumą.
– Bet tai taip paprastai – užrakinot namų duris ir išskridot?
– Realiai – taip. Kelionę, žinoma, planavau: susisiekiau su universitetu ir mokykla, kurie priima savanorius. Norėjosi skirti laiko sau ir savęs suvokimui.
– O Lietuvoje savasties paieškos yra neįmanomos?
– Viskas įmanoma. Bet čia, Indijoje, nėra tiek materializmo. Kai grįžau į Lietuvą – matau: viskas švaru, tvarkinga, nėra šiukšlių, bet nėra ir ypatingos auros, kuri labai stipriai juntama čia. Lietuvoje kitoks žmonių gyvenimo būdas, jis tampriai susijęs su materija. O Indijoje ne materija, bet dvasingumas yra kasdienybė, prioritetas. Taip, viską galima atrasti bet kur, ir namie bebūnant. Bet iš vadinamosios „komforto zonos“, kur viskas pažįstama, saugu, kartais reikia išeiti į nežinomą erdvę, kur viskas kitaip nei įprasta. Tada tarsi iš šalies labai gerai pasimato, kokia aš pati esu, kokių savybių man trūksta, o ko per daug, kaip visai kitaip tie patys dalykai gali vykti. Tai labai geras laikas savianalizei ir kitokiam pasaulio pažinimui.
– O ką veikiate šiuo metu?
– Esu Rišikešo mieste, Šiaurės Indijoje prie Himalajų kalnų ir Gango upės. Savanoriauju vaikų namuose-mokykloje, prisidedu prie vaikų užimtumo. Kūrybiškai darbuojuosi organiško maisto kavinėje, kuri įkurta tam, kad remtų vaikų namus. Šią veiklą organizuoja ir vaikų namuose-mokykloje jau trejus metus gyvena bei savanoriauja klaipėdietis Rokas. Tai tarsi lietuvių traukos taškas: čia tenka sutikti ir susidraugauti su lietuviais, atvykstančiais į jogos mokyklas.
– Minėjote, kad Rišikeše populiarus ne tik dvasingumas, bet ir sveikas gyvenimo būdas?
– Taip, čia vyrauja vegetarinė mityba, nepriimta vartoti alkoholį ar rūkyti (pietinėse vietose ir didesniuose miestuose šiuo aspektu jau vakarietiškiau ir laisviau). Maistas aštrus. Mėsos nevalgoma, nes religija neleidžia. Net kiaušinių dažniausiai nerasi jų virtuvėje. O štai iš pieno daug kas gaminama, nes karvės Indijoje, kaip žinia, šventos.
– Ar tiesa, kad karvės mėgsta ant kelio ilsėtis, taip trukdydamos eismui?
– Tiesa. Jas nuvaro, net su lazda truputį paragina, kad nueitų. Kadangi jos čia šventos ir eina kur nori, kartais prieina ir pradeda ėsti maistą nuo prekystalių. Atrodo, jos įpratusios taip „šventai“ gyventi.
– Indijoje praleidote ir Kalėdas, ir Naujuosius metus. Kaip čia vyksta šios šventės?
– Be balių. Naujuosius praleidau ašrame – šventvietėje. Čia vyko keleto dienų programa su meditacijomis, joga, paskaitomis ir įvairiomis veiklomis. Jautėsi šventinė nuotaika, bet ji buvo kitokia – gilesnė. Pavyzdžiui, vyko ugnies ceremonija – „paleidome dūmais“ tai, kas emociškai nebereikalinga (įvairios situacijos, įsiskaudinimai, ir pan.). Tai apvalo mus. Įdomu tai, kad hinduizmo religijoje Naujieji metai švenčiami kovo mėnesį, kai atgimsta gamta. Beje, ir baltiškame kalendoriuje yra panaši – Jorės šventė. Taigi sausio 1-oji čia yra švenčiama simboliškai, prisitaikant prie Vakarų, o ne prie gamtos kalendoriaus.
Kalėdas dėl vakarietiškos tradicijos įtakos jie taip pat švenčia, tik savotiškai – su šokiais ir dainomis. Šioje šalyje yra vyraujanti hinduizmo religija, teigianti, kad Dievas yra vienas, todėl labai tolerantiškai reaguoja į kitus tikėjimus. Tikima, kad Dievas yra visur – ir vandenyje, ir medyje, ir žmoguje. Man tai labai artima – primena baltišką tikėjimą.
– Ar galėtumėte įvardinti žodžiais Indijos aurą?
– Rišikešo miestas vadinamas dvasiniu miestu. Itin juntamas žmonių pamaldumas, labai stipri energija, čia atvyksta daug piligrimų. Šalia – Himalajai ir Gango upė. Ryte ir vakare prie upės vyksta tam tikros apeigos, geros žmonių intencijos ir maldos sukuria ypatingą atmosferą. Įdomu tai, kad norai ar mintys čia labai greitai „įsigyvendina“ – pagalvoji, kad būtų įdomu kažką patirti ar ko nors reikia – ir tai labai greitai atsiranda, materializuojasi. Tai patvirtina ir daugybė sutiktų naujų pažįstamų.
– Kur pati gyvenate būdama šioje šalyje?
– Esu gyvenusi universiteto miestelyje, ašrame, dabar savanoriauju ir gyvenu vaikų namuose-mokykloje. Ji yra miesto pakraštyje, arčiau Gango upės ir kalnų. Man tiesiog pasisekė – čia ir ramybė, tyla, gamta ir švarus oras.
– Maudėtės Gango upėje?
– Čia maudytis (dėl to, kad karšta ar dėl to, kad smagu) nepriimta, taip dažniausiai elgiasi turistai. Vietiniai, ko gero, net nemoka plaukti. Panirimas į vandenį meldžiantis yra sakralus ritualas – taip pasinėriau ir aš per Kūčias. Tikrai pavyko pajusti atgimimo jausmą!
– Gal Indija įkvėpė kokiam naujam kūrybiniam projektui Lietuvoje?
– Dabar jaučiuosi atitrūkusi nuo buvusio gyvenimo. Gal galėčiau ką nors nupiešti vasarą grįžusi, bet dabar dar negalvoju apie tai. Buvo Vydūno draugijos pasiūlymų – norėčiau įgyvendinti prasmingas kūrybines mintis. Vydūnas man yra įdomus, artima jo pasaulėžiūra.
– Ar dar nesusuko galvos Ievai koks žavus indas?
– Užsienietės čia tikrai sulaukia daug dėmesio. Neplanuoju tokio varianto, bet niekada negali žinoti, kas ir kaip gali būti. Indai yra labai paslaugūs, labai atviri, kas stebina. Tenka laikyti atstumą, kad „neįkristum“ į tą jų norą artimai bendrauti.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie norėtų aplankyti Indiją?
– Patarčiau labai atidžiai čia rinktis maistą ir vandenį, kad išvengtumėte apsinuodijimų. Geriausias laikas aplankyti šiaurinę dalį – spalio–kovo mėnesiai, tada dienomis yra ne per karšta. Gruodį–sausį vietiniai vaikšto su striukėmis ir žieminėmis kepurėmis, bet mums, europiečiams, nėra taip šalta. Ir dar: svečias Indijoje – Dievo dovana, taigi turime tai labai vertinti.
– Ačiū už pokalbį!
Daiva Klimavičienė