Branginkime laisvę ir nepamirškime

Prisiminimais apie sausio 13-osios įvykius dalijasi buvęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, Lietuvos policijos istorijos tyrinėtojas Skirmantas Andriušis.

Pareigūnus komandiravo į sostinę

Pasak S. Andriušio, 1990 metų kovo 11-ąją Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva, Sovietų sąjungos vadovybei buvo it krislas akyje. Ji ne tik kad nepripažino Lietuvos, kaip valstybės, bet visomis išgalėmis stengėsi palaužti ir atsukti istorijos ratą atgal. Lietuvos teritorijoje tuo metu buvo dislokuota iki dantų ginkluota daugiatūkstantinė sovietų armijos dalis, šalyje aktyviai veikė ir kitos Maskvos vadovaujamos, visokeriopai remiamos prosovietinės jėgos.

Įžūlūs ir brutalūs veiksmai siekiant palaužti Nepriklausomybę atkūrusios mūsų tautos valią ypač suaktyvėjo 1991 m. sausį, kada buvo organizuojami priešiškai Lietuvos nepriklausomybei nusiteikusių asmenų mitingai, ypač padažnėjo sovietinės armijos išpuolių, o sausio 8 d. buvo inicijuotas bandymas užimti Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tą kartą agresyvi, į Parlamentą besiveržusi minia buvo sustabdyta, bet tamsiosios jėgos rankų nuleisti neketino, išpuolių grėsmė buvo didžiulė.

Buvęs pareigūnas prisimena, kad situacijai vis labiau kaistant, Aukščiausios Tarybos vadovybė paskelbė kreipimąsi į Lietuvos žmones kviesdama ginti Parlamentą. Tie įvykiai nepaliko abejingų Lietuvos žmonių. Daugiatūkstantinė minia iš visos šalies suplūdo prie Aukščiausiosios Tarybos, o Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovybė priėmė sprendimą komandiruoti į sostinę pareigūnus iš kitų šalies miestų ir rajonų. Jiems buvo keliamas uždavinys sostinėje užtikrinti viešąją tvarką ir maksimaliai apsaugoti žmones nuo galimo sovietų kariuomenės jėgos panaudojimo, o „karščiausiuose“ Vilniaus taškuose buvo sudaryti VRM gynybos štabai. Vadovauti atvykusių pareigūnų darbui buvo paskirtas tuometinės VRM Profilaktikos valdybos viršininkas Liutauras Vasiliauskas (vėliau – šalies policijos vyriausiasis komisaras).

– Tada buvau jaunas tuometinio Marijampolės miesto ir rajono vidaus reikalų skyriaus Kriminalinės paieškos poskyrio pareigūnas. Situacija mūsų mieste ir rajone buvo pakankamai rami, o apie įvykius sostinėje žinojome iš Vidaus reikalų ministerijos gaunamų suvestinių ir informacijų apie ypatingus įvykius. Kompiuterių dar nebuvo, informacija vidaus reikalų padalinius pasiekdavo teletaipu – raidiniu telegrafo aparatu. Sausio 11 d. pirmoje pusėje buvo gautas nurodymas komandiruoti į Vilnių 35 Marijampolės miesto ir rajono vidaus reikalų skyriaus pareigūnus. Laiko susirinkti nebuvo daug. Šilčiau apsirengėme, pasiėmėme specialiąsias priemones (antrankius, ašarines dujas ir gumines lazdas) ir tuometinės Marijampolės autotransporto įmonės autobusu LAZ išvažiavome į sostinę, – pasakojo S. Andriušis.

Pasak buvusio pareigūno, vakarop jie jau buvo Vidaus reikalų ministerijoje, kurios salėje kartu su kitais iš Lietuvos suvažiavusiais pareigūnais išklausė instruktažą ir nuvyko į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. S. Andriušis prisimena, kad pareigūnai ten buvo suskirstyti į pamainas ir patruliavimo sektorius Aukščiausiosios Tarybos prieigose. Užduotis – neleisti kilti galimoms provokacijoms, užtikrinti viešąją tvarką ir žmonių saugumą. „Oras tą vakarą buvo apniukęs ir žvarbokas, prie Aukščiausiosios Tarybos degė laužai, daugiatūkstantinė žmonių minia klausėsi koncertuojančių atlikėjų, patys dainavo ir šoko.

Lietuviškos uniformos dar nebuvo spėta sukurti, dėvėjome sovietinę. Beje, tokia pačia vilkėjo ir sovietų vidaus kariuomenės pulko kariškiai, todėl, kad atskirtume savus pareigūnus nuo svetimų, mums buvo pagaminta lietuviška simbolika paženklinta uniforminė atributika: ženklai ant kepurių, apykaklių antsiuvai ir sagos. Didžiulės minios buvome labai šiltai sutikti, pamatę pareigūnus su Vyčio ženklais, žmonės siūlė sumuštinių, karštos arbatos, net šiltų kojinių“, – pasakojo S. Andriušis.

Paskelbtas pavojaus signalas

S. Andriušio teigimu, sausio 12 dieną juos pakeitė pareigūnai iš kitų rajonų. „Grįžome į Marijampolę ilsėtis, tačiau ilgai poilsiauti neteko, naktį paskambino vidaus reikalų skyriaus budėtojas – paskelbtas pavojaus signalas, visi pareigūnai privalo skubiai susirinkti į tarnybą. Marijampolės gatvės pilnėjo akyse, ramiai miegančių tomis naktimis buvo nedaug, visų dėmesį buvo prikaustę Lietuvos radijas ir televizija. Sužinoję, kad Vilniuje sovietų kariškiai prieš beginklius žmones panaudojo brutalią jėga, yra nužudytų ir sužeistų, sukrėsti marijampoliečiai pėsti ir važiuoti skubiai rinkosi į gatves, sunkusis gamyklų ir įstaigų transportas formavo užtvaras“, – prisiminė S. Andriušis.

Buvęs Marijampolės apskrities VPK viršininkas pasakoja, kad susirinkę vidaus reikalų skyriaus salėje jie išklausė vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojų J. Žėko ir V. Barausko instruktažą, gavo užduotis. Jam su keletu kolegų teko patruliuoti Vytauto – Vytenio gatvių rajone, ypač kreipiant dėmesį į netoliese dislokuoto sovietų desantininkų pulko kariškių judėjimą. „Pastebėję bet kokį kariškių judėjimą, turėjome kuo skubiau perduoti informaciją vidaus reikalų skyriaus budėtojui.

Beje, reaguojant į skubią VRM telegramą ir saugojant nuo galimo sovietų kariuomenės užgrobimo milicijos ginkluotę, kiekvienam pareigūnui nuolatiniam nešiojimui buvo išduotas tarnybinis ginklas, o ginklų ir šaudmenų atsargos iš ginklų saugojimo patalpos buvo išvežtos ir paslėptos į saugią vietą, žinomą tik labai siauram atsakingų asmenų ratui. Ginkluotė į saugojimo patalpas grįžo tik vasaros pabaigoje, jau pralaimėjus Maskvoje pučui. Lig tol, kiekvienas pareigūnas gulė ir kėlė su savo tarnybiniu ginklu tiesiogine to žodžio prasme“, – prisiminimais dalijosi S. Andriušis.

Laukė ne vienas sunkus išbandymas

Pareigūnas prisimena, kad Marijampolėje sausio 13-osios naktis ir diena praėjo be incidentų, sovietų kariškiai iš savo dislokacijos vietos nepajudėjo.

Sunkus išbandymas, anot buvusio Policijos komisariato viršininko, teko sausio 13-osios naktį Vilniuje dirbusiems pareigūnams – jie pirmieji atrėmė smūgį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje: stovėjo susikibę rankomis tarp susirinkusių Lietuvos žmonių ir sovietų kariškių, remiamų sunkiosios šarvuotos technikos.

Televizijos bokštas bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatas S. Konarskio gatvėje buvo užimti, tačiau pulti prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkusios didžiulės žmonių minios sovietų kariškai nesiryžo. Šalies parlamentas buvo apsaugotas.

Pasak S. Andriušio, per tragiškos nakties įvykius labiausiai nukentėjo milicijos pareigūnai, saugoję Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tai – tuometinio Atskirojo svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos dalinio prie VRM pareigūnai I. Grincevičius, V. Vinevičius, A. Dapkus, P. Gnezdovas, E. Romašinas, M. Zubenka, P. Jazgevičius, A. Skamarakas, V. Kozlovskis, Klaipėdos miesto vidaus reikalų valdybos pareigūnas S. Pilkauskas, Šilalės r. vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojas A. Stonkus. Sunkiausiai sužaloti buvo S. Pilkauskas (peršauta koja ir sutrupintas kaulas), I. Grincevičius ir P. Gnezdovas (stipriai sumušti, sulaužyti šonkauliai), A. Stonkus (automatu sužalotas veidas). Sovietų tankai sutraiškė du tarnybinius milicijos automobilius.

– Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai sovietinės vadovybės tikslai – užimti šalies Parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą, nebuvo pasiekti, – sako S. Andriušis.

Jo teigimu, tarptautinio valstybės pripažinimo Lietuvai dar teko palaukti, tačiau po tragiškų 1991 m. sausio įvykių pasaulio visuomenė pradėjo suvokti, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių reikalai nebėra Sovietų sąjungos vidaus klausimas. Ginkluotos agresijos atrėmimas taip pat padarė didžiulę įtaką Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, tai sustiprino tarptautines Lietuvos pozicijas.

Pasak S. Andriušio, po sausio 13-osios įvykių jam teko dar kartą su kolegomis vykti į komandiruotę sostinėje, savo įstaigoje budėti operatyvinės grupės sudėtyje. Padažnėjus pasienio punktų užpuolimams, 1991 m. gegužės mėn. buvo gautas vidaus reikalų ministro nurodymas, kuriuo įpareigojama (kalba netaisyta) „…budėtojų dalyse nedelsiant sudaryti 4–5 pareigūnų grupes, dirbančias nuo 20 val. iki 8 val., apginkluotas automatais ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis.

Reaguoti visu rimtumu į pranešimus apie ginkluotų motorizuotų grupių siautėjimus aptarnaujamoje teritorijoje, sulaikyti nusikaltėlius, nepaklusus ar pasipriešinus veikti pagal Policijos įstatymo suteiktus įgaliojimus, nustatyti nuolatinį telefoninį – radijo ryšį tarp kaimyninių rajonų policijos komisariatų, užtikrinti sąveiką ir savitarpio pagalbą, vadovams imtis atsargumo priemonių, siekiant išvengti pavaldinių aukų…“.

S. Andriušis prisimena, kad nepaisant vis dar tvyrančios sovietų agresijos grėsmės, vyko intensyvus milicijos pertvarkymas į policijos struktūras, pareigūnai gavo naują lietuvišką uniformą. Visus nepaprastai sukrėtė Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnų nužudymas Medininkų pasienio poste.

– Atmintin įstrigo nepakartojama tų dienų žmogiškosios šilumos ir vienybės atmosfera. Nuoširdžiai tikiu, kad valstybei atsidūrus panašioje situacijoje, Lietuvos žmonės elgtųsi lygiai taip pat – grėsmės akivaizdoje mūsų tauta geba susitelkti, – kalbėjo buvęs policijos komisariato viršininkas. – Prisimenant to meto Lietuvos įvykius, puikiai suprantamas Ukrainos tautos ryžtas kovoti dėl savo šalies laisvės ir nepriklausomybės. Mums labai pasisekė, kad savo laiku pasiekėme narystę NATO ir ES. Mūsų valstybė niekada nebuvo tokia saugi kaip dabar, todėl branginkime laisvę, gerbkime už ją žuvusiųjų atminimą ir remkime viskuo, kuo galime, Ukrainos žmones.

Loreta TUMELIENĖ