www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Ar kalbos apie vienybę – spekuliacija?

Nijolę Oželytę, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarę, buvusią aktorę, politikos ir visuomenės veikėją ir charizmatišką asmenybę kalbinau sausio 14-ąją, tad buvo daug nuotaikų ir įžvalgų apie Sausio 13-ąją. Tačiau kai pokalbio pradžioje p. Nijolė ištarė, kad „kalbos apie vienybę yra spekuliacija“, suklusau. Nejaugi? Ir tikrai nežinojau, ko dar laukti iš pokalbio. „Jei skaitydami žmonės pasipiktins tuo, ką aš sakau, tai, žinokit, gerai: jie pabus, jie pradės ieškoti argumentų, prieštarauti. O man teigiamos reakcijos į mano žodžius nereikia, nepriklausau nuo išorinių vertinimų – jaunystė pasibaigė.“

Nijolė Oželytė: „Gyvendami tik savo gyvenimuose, mes apleidome tai, ką galime daryti bendrai. Mes nenaudojame instrumentų, kuriuos įdavė demokratija į mūsų rankas.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Žmonės vienijasi dėl kitų priežasčių

– Atsiprašau, kad kalbėsiu tiesmukai ir nekoketuosiu, – jau pirmu sakiniu įspėjo p. Nijolė. – Man atrodo, kad kalbos apie vienybę yra spekuliacija. Atrodo, ištari žodį „vienybė“ ir esi patriotas, labai teigiamas, tikras lietuvis. Tai nesąmonė. Žmonės jungiasi visai ne dėl to, kad tai „tautos jėga, vienybė“ ir pan. Lietuviai iš viso yra nekaringi, neagresyvūs, jie nieko nenori užkariauti. Tik banditai, tie, kurie nieko nemoka sukurti, kurie moka tik griauti, grobti arba žudyti, bet vieni nieko negali, susimeta į talką (nenoriu čia vartoti žodžio „susivienija“). Tik taip jie jaučiasi stiprūs. Ir jau tada – pirmyn: ar ukrainiečių žudyti, ar lietuvių Sausio 13-ąją, ar šiaip kokių nusikaltimų daryti.

Mąstantys žmonės, sako p. Nijolė, skirstosi pagal savo išsivystymo lygį. Jei savo namuose nesijauti laimingas ir saugus, jei gatvėje siaučia banditai, tai eini ir darai viską, kad taip nebūtų. Kuo daugiau žmogus mąsto, tuo labiau supranta, kaip svarbu pozityviai pasisakyti už viską, kas stiprina visuomenę (ar tai yra skiepai, ar pasipriešinimas vulgariai rusiškai tvarkai).

Tai stiprina mūsų, žmonių, „skurzdėlyną“, nes tik bendradarbiaudami sukuriame tai, ką turime. Ką mes padarėme savo rankomis? Ar pasiuvome rūbus, kuriais vilkime? Ar padarėme grindis, ant kurių stovime? Vieni sugalvojo, kiti nubraižė, treti sukūrė prietaisus, ketvirti jais pagamino tai, ką turime. Jei nebūtų šio bendradarbiavimo, būtų visai kitaip. Ir šioje vietoje p. Nijolė „padaro interviu“ su savimi, pateikdama pavyzdį, kas būtų, jei kiekvienas pagal savo kompetenciją spręstų, ar, pavyzdžiui, reikalingi skiepai, ar ne:

– Oželytė svarsto: ar tikrai man reikia tų skiepų? Ir ta pati Oželytė manęs klausia – o kiek tu iš chemijos turėjai? Trejetą, nes buvo labai gera mokytoja ir nerašė dvejeto. Tu, Oželyte, nieko nenusimanai apie chemiją, o apie mediciną nusimanai tiek, kokią tabletę reikia išgerti, jei skauda galvą. Viskas. Tai va, Oželyte, tavo nuomonė apie skiepus man visai neįdomi. Ir aš, Oželytė, einu ir darau tai, kas palanku visai mūsų visuomenei, visam mūsų „skruzdėlynui“, kad būtų saugiau ir būtų geriau visiems. Jei kiekvienas žmogus tai suvokia, jis atlieka savo pareigą. Tai ir yra vienybė.

Apie Sausio 13-ąją

Į klausimą, ar buvome mes vieningi Sausio 13-ąją, pašnekovė vėl turi nepriklausomą nuomonę:
– Nė velnio mes nebuvom vieningi. Rusai tada tik laukė kokio nors ženklo, kas Lietuvoje supykdytų paprastus žmones ir tada jau jie galėtų pradėti mus atakuoti. Jie pasinaudojo „Jedinst-vo“ ir kitomis antilietuviškomis jų poveikyje esančiomis jėgomis. Žmonėms buvo sakoma, kad visi tie jūsų profesoriai durni, o jūs, nors ir bemoksliai, bet esate protingi, galite nueiti ir nuversti juos. Mes 1990–1991-aisiais Seime tai suvokėme (kad nereikia duoti preteksto rusams mūsų pulti), išleidome nutarimą, kad negalima tuo metu kelti kainų.

Bet sausio 8 d. premjerė (tai buvo jos mintis) su savo Vyriausybe pakėlė kainas ir tos pačios dienos vakarą visa „Jedinstvo“ ir užsiundyti antilietuviški kuklaus suvokimo žmonės stovėjo prie Aukščiausios Tarybos, daužė akmenimis sienas ir veržėsi į ją. Nes buvo duotas įsakymas prasiveržti į vidų, nugriauti „tą fašistinę lansberginę valdžią ir vėl grąžinti darbo žmonių valdžią į Lietuvą“. Tai kas tą padarė? Todėl kalbėti apie vienybę nereikia. Vienybės nėra niekur ir niekada. Vienijasi žmonės pagal savo suvokimo lygį. Arba, kas yra dar šlykščiau, vienijasi pagal tai, kiek brangiai jiems kas sumoka. Esu ne jauna, esu tų įvykių liudininkė ir matau kai kurių žmonių veiklą – jie ir tada buvo „pakabinti“, ir jie veikia iki šiol. Ir jie yra tų „maršistų“ lyderiai. O vargšai „maršistai“ nesupranta, kad jais manipuliuojama.

Apie lietuvių ir žydų panašumą

– Labai gerai matau, kad lietuvius bet kokia išorinė provokacija veikia taip pat, kaip ir žydus, – atvirauja p. Nijolė. – Man yra tekę vienoje konferencijoje Paryžiuje atsakyti į klausimą, kuo lietuviai skiriasi nuo rusų. Papasakojau. Ir vienas žydas profesorius paklausė – supratome, kad jūs ne rusai. Tai į kokią žinomą tautą jūs panašūs? Ką aš galėjau atsakyti, pati gyvenime pirmą kartą į užsienį nuvažiavus? Bet turėjau kaimynus žydus ir žinojau, kaip jie gyvena. Sakau, mes į žydus panašūs. Salė net žagtelėjo. Sakau, prieš juos prasiskyrė Raudonoji jūra, o prieš mus prasiskyrė rusų tankai. Nors tai tarpusavyje labai besivaidijanti tauta, bet užtenka atsirasti kokiai priešiškai jėgai – ir ji susivienija!

Ar tautos vienybei pavojingas Algirdas Paleckis?

Susiję įrašai

Atrodo, šis klausimas Nijolei buvo net nevertas svarstymo:

– Jei visuomenę laikome avinų banda („pamekena“ koks Paleckis ir visi staigiai pakeičia savo nusistatymus, nubraukia savo išsilavinimus, gyvenimo patirtį) – tada taip. Ir tokiu atveju turėsime tokį likimą kaip avys – tai nepakeičiama. O aš manau atvirkščiai. Kas yra Paleckis? Jis nuteistas už šnipinėjimą Rusijai. Ko bijoti?! Jei tu, būdamas normalus, raumeningas, sąmoningas, bijai kažkokio ant tavęs užsiundyto šunėko, kuris viauksi tau po kojomis, tai ko tu vertas? Paleckis kalėjime. Pasakykit – koks procentas žmonių sėstų su juo kavą gerti? Nebent labai siauro suvokimo, agresyvoki, nevisavertiškumo komplekso kamuojami žmonės, kuriems buvo pudruojamos smegenys labai pavojingu teiginiu, kad „visų nuomonė gerbtina“. Sugalvoja mums melagingus teiginius ir mes jais tikime?

Sąmoningas žmogus supranta, kad vertinga yra tik kompetencija. O jei niekada cukraus neragavęs žmogus man aiškina, kad, jo nuomone, cukrus yra sūrus, nes druską, žinote, jis ragavo, o druska panaši į cukrų, nes abu balti – tai kaip reikia niekinti žmogų, kad pasakytum, jog „aš gerbiu tavo nuomonę“? Tai yra didžiausias spjūvis į žmogiškumą, tai yra žmogaus palikimas klaidoje, jam uždaromos tobulėjimo, žinojimo durys. Žmogus turi iš aplinkinių reakcijos suprasti, kad jis klysta. Jei visų nuomonė gerbiama, tai kur ribos? Viename, beje, civilizuotos šalies parlamente girdėjau diskusijas apie tai, kad visai teisėta norėti turėti seksualinius santykius su mažais vaikais, nes taip sutvarkyta pedofilų psichika. Tai iki kur taip galima nueiti?!

Viskas – per protingiausių apsileidimą?

Pasak Nijolės, esame skruzdėlynas ir tik visuotinis sutarimas ir taisyklių laikymasis leidžia mums gyventi taip, kaip gyvename. Reikalingus arba svarbius mus padaro santykis su kitais.
– Jūs tikrai galvojate, kad internetą sukūrė dauguma, liaudis? Jūs tikrai taip galvojat? O aš žinau, kad yra konkrečios pavardės, aš Didžiojoje Britanijoje mačiau tą žmogų, kuris išrado internetą. Jūs tikrai galvojate, kad lėktuvus sukūrė tauta? Kad visa tai, ką turime, kuo naudojamės, sukūrė paprasti žmonės? Ne, tai sukūrė ne paprasti žmonės. Tai sukūrė protingiausi ir išmintingiausi iš mūsų, kurie verti pagarbos. Kitas dalykas – jei mes nesinaudotume jų išradimais, tai jie būtų niekas.

Lietuvos karo akademijos kariūno Jurgio Bekampio kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime. Nijolė Oželytė apie ją sakė: „Seime sėdėjau ir verkiau kaip sena bobulė. Karo akademijos kadetai – fantastika, nesvajojau gyva būdama pamatyti tokių pokyčių ir tokios kokybės. Mano nuomone, virkauti dėl vienybės stokos tikrai nereikia.“ Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Olga Posaškova)

Žmonės, kurie jaučiasi saugūs, kurių gyvenimas tapo sotus – ar jie bent galėjo sugalvoti, kad gali kilti karas XXI amžiuje? Kai kiekvienas, kuris turi kūrybinių galių, kuria meną, mokslą, kai daugelis stengiasi pagerinti savo gyvenimo lygį – viskas tarsi savaime vyksta autopilotu tų valstybių struktūrose. Per tokį kūrybingų ir talentingų žmonių apsileidimą į valstybės struktūras prilindo visokių korumpuotų, teistų asmenų. Mums Europos Parlamente, deja, atstovauja ir tokių žmonių. Pas mus Seime sėdi koks gražuolis ir gauna už nieką algą. O talentingi, nuostabūs žmonės savo gyvenimuose gyvena. Bet, gyvendami tik savo gyvenimuose, mes apleidome tai, ką galime daryti bendrai. Mes nenaudojame instrumentų, kuriuos įdavė demokratija į mūsų rankas. Juk mes patys galime reguliuoti mūsų „skruzdėlyno“ struktūras, bet mes visa tai apleidome, o Europa apleido dar seniau.

Ar žmones reikėtų kaip nors raminti?

– Žmonija naudojasi daugybe technikos priemonių, kurias sukūrė protingi žmonės. Jei garbingi žmonės internete nebūtų pamatę, kas darosi Ukrainoje, Ukrainos šiandien jau nebūtų. Žmonės atsibudo! Manau, dabar keisis Europa. Todėl sakau, kad socialiniai tinklai – fantastika. Jei ne jie, Ukrainą rusai būtų jau sutriuškinę. Tai leidžia žmonijai pajusti, kad jie yra vienas kūnas. Socialiniai tinklai pažadina! Jie ir grūdina žmogų. Jei esi išlepęs, esi „šiukšlių dėžė“, tai gali į tave „prispjauti“ bet kokios nuomonės. Bet kuo čia dėti socialiniai tinklai? Tie spjaudalai tave gali pasiekti ir nuo suoliuko, ant kurio prie daugiabučio sėdi bobulės. Kai apsinuodiji maistu, du pirštai į gerklę – ir sveikas. Bet kai šlamšto prisileidi į smegenis, dar niekas neišrado būdų, kaip jas išvalyti.

Dar noriu pacituoti ketureilį, kurį sukūriau:

Po šimto metų Lietuva išnyks.
Bet tas „išnyks“ –
tai kelios galimybės:
jei žmonės pyksis,
tai neliks gyvybės,
o jei draugaus, tai sienų nebeliks.

Manau, kad ateitis po 100 metų tikrai yra Lietuva be sienų. Arba mes vieni kitus sunaikinsime, nes yra pakankamai ginklų. Užtai bijoti, kad kas tave apkrės (baimėmis – D. K.), jei esi „paskiepytas“, yra kvaila. Mane sukrečia tai, kad žmonės nemąsto apie tai.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį. Manome, kad jums tai tinka, bet galite atsisakyti, jei norite. Priimti Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika