Jeigu tie pinigai – iš bankomato ar slaptojo seifo ir šiuo metu cirkuliuoja tiek pas mus, tiek pasaulyje – kiek bebūtų, ne jie šiuo atveju svarbūs. Nes tikroji vertė ir vertybė – pinigų amžius: kuo senesni (iš šalies žvelgiant net į įprastus nepanašūs), retesni, tuo vertingesni, nes liudija praeitį, o tiems, kas imasi detektyvo vaidmens ir pradeda aiškintis – kas, kaip, kada ir kodėl – jie tampa tikru istorijos faktų lobynu. Neretai – su daugeliu mįslių ir paslapčių. Atradimais ir… nusivylimais, diskusijomis. Kad tas istorijas išanalizuotum, reikia ir kantrybės, ir analitinio proto, ir aklai netikėti jau esamomis teorijomis. Tam prireikia dešimtmečių…
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Mūsų kraštietis, Jungėnuose gimęs prof. Stanislovas Sajauskas – tiksliųjų mokslų atstovas, daug nuveikęs elektronikos ir ultragarso srityse, tačiau visa jo veikla ir tyrinėjimų sritys prilygtų daugiašakiam medžiui. Viena stambiųjų šakų – numizmatika. Jis yra daug rašęs šia tema, išleidęs keletą knygų. Tačiau, kaip pats pripažįsta, didelė dalis vertingos informacijos yra „išsibarstę mokslinių konferencijų darbuose Lietuvoje ir užsienyje, mokslo populiarinimo leidiniuose…“ Tad praėjusių metų pabaigoje realizavo ramybės nedavusį sumanymą: išleido dar vieną solidų leidinį „Numizmatikos etiudai“. Jį skiria numizmato Domininko Kaubrio (1915– 2020) šviesiam atminimui. Iš jo, jau pažinties pradžioje turėjusio įspūdingą kolekciją, knygos autorius mokėsi, o vėliau jie nemažai kartu nuveikė. 1991 metais jau buvo pasirengę išleisti katalogą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika“ – teko nueiti ilgą kelią, nes nė viena valstybinė leidykla nesiėmė šio rizikingo darbo: tebetvyrojo baimė. Leidinys išėjo po poros metų privačios leidyklos „Žaltvykslė“ ir rėmėjų dėka, poligrafinė kokybė nelabai tenkino – bet tai buvo pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje knyga apie LDK monetas! O 1998 metais autoriai buvo įvertinti premija…
„Numizmatikos etiuduose“ S. Sajauskas pateikia daugybę publikacijų, kurios gali būti įdomios ne tik istorikams ar kolekcininkams, bet ir daug platesniam žmonių ratui. Didžiausias skyrius – „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės numizmatika“, kiek mažesni – „Lietuvos lobiai“, „Lito istorija“ (štai litą visi dar neseniai vartėme rankose, o jis jau tampa numizmatikos objektu…), „Numizmatikos parodos“, „Pinigų istorija“, galima sužinoti apie numizmatikos leidinius. Kiekviena publikacija gausiai iliustruota.
Kas yra arčiau susipažinęs su šia sritimi, žino, kad senieji pinigai, ženklai, juose įspausti, slepia ir daug įdomių, dažnai skirtingai traktuojamų faktų. Skirtingas simbolių suvokimas ir aiškinimas, kartais – tiesiog neatidumas ar neįsigilinimas, vėliau kartojamas metai iš metų straipsniuose ir disertacijose, nenoras priimti kitą nuomonę ar bent susipažinti su ja klaidina. Štai ir nutarę su D. Kaubriu išleisti LDK monetų katalogą, sako S. Sajauskas, susidūrė su vertinimais, kurie kėlė diskusijas ištisus dešimt-mečius. „Diskutuodamas su oponuojančiais numizmatais per savo gyvenimą priėjau fundamentalių išvadų, paneigiančių jų teiginius ne tik numizmatikos, bet ir istorijos, heraldikos, sfragistikos (spaudų ir antspaudų) srityse“.
Kadangi LDK numizmatika sovietmečiu kaip mokslas „neegzistavo“, ėmus gilintis kilo nemažai abejonių ir dėl tarpukariu buvusių tyrinėjimų, o ypač – dėl vertinimų. Netgi jau pripažinti simboliai ant monetų kėlė abejonių: dėl traktavimo, istorinio laikotarpio. Štai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, išpopuliarėjo Vytauto ženklas (sudarytas iš heraldinio simbolio – Ietigalio su kryžiumi, transformuoto į kalaviją, ir raidės V). Daug kur buvo naudojamas, net litų banknotuose. Įtarimą atkakliems numizmatams pirmiausia sukėlė lietuviška V raidė, nes kunigaikščio antspauduose jo vardas rašomas Wytowdy bei kiti tyrinėtojams svarbūs niuansai, į kuriuos nesigilinsime. Galiausiai po netrumpai užtrukusio darbo buvo prieita prie išvados, kad Ietigalis su kryžiumi yra ne Vytauto, bet Jogailos ženklas…
Ilgai truko aršios diskusijos dėl Jogailos monetos su slibinu. Informacija apie lietuvišką monetą su žuvimi intrigavo ir neleido nurimti tol, kol ilgai užtrukusios kone detektyvinės paieškos šį ginčą „išrišo“ po 30 metų. Gretinant ir lyginant turimas ir naujai rastas (įsigytas) monetas pasirodė, kad iš tiesų tai ne žuvis, o slibinas, kurį nugalėjo Jogaila (apie tai liudija kitoje monetos pusėje esantis heraldinis Jogailos ženklas – dvigubas kryžius ant skydo). Taigi tai – Jogailai priskiriama moneta.
Drauge su D. Kaubriu tyrinėjant senąsias monetas per daug metų panašiai prieita prie kitų, fundamentalių, kaip sako S. Sajauskas, išvadų: Skirgaila ir Vytautas buvo Jogailos vasalai; Šančių lobio „pečiat“ tipo monetos su Ietigaliu ir kryžiumi yra Jogailos monetos; monetos su liūtu ir karūnuotu valdovo atvaizdu yra Skirgailos vasalinės monetos; monetos su Gediminaičių stulpais ir Ietigaliu su kryžiumi yra Vytauto, kaip Jogailos vasalo, kaltos po 1392 metų rugpjūčio 4 d. Astravo sutarties…
„Numizmatikos etiuduose“ šia sritimi ar Lietuvos istorija plačiąja prasme besidomintys tikrai gali rasti ir nežinomų, ir intriguojančių, ir, be abejo, įdomių dalykų. XX a. pasaulio numizmatika, turėdama „neregėtas technologines galimybes“ ėmė skleisti per monetas žinią apie savo šalis bei jų išskirtinumą įvairiose srityse. Proginės, jubiliejinės, žymiems žmonėms skirtos šių dienų monetos atsiduria numizmatiniuose rinkiniuose. S. Sajauskas primena, kad 2008 m. tarptautiniame konkurse „Monetų žvaigždynas“ Lietuvos banko ir Vilniaus monetų kalyklos Lietuvos kryždirbystei skirta moneta buvo nominuota kaip „Unikalus idėjinis sprendimas“, I ir II vietas tąsyk laimėjo auksinė ir nikelinė monetos, skirtos krepšiniui. Iš viso įvairiuose tarptautiniuose konkursuose pelnyta per 20 prizų (9 pirmosios vietos).