Tai įrodo ir 2023-aisiais daugelyje vietovių, kultūros erdvėse tebevykstantys įvairiausi renginiai. Kai kurie jų – tarsi praėjusių apžvalga, tam tikrų darbų ciklo užbaigimas, tačiau dauguma tiesiog vyko prieš paskelbiant (oficialiai įteisinant) Sūduvos metus ir tęsiasi jie šiemet. Dieve duok – tegul tęsis ilgai, nes argi kada kažkam atiduosime savo žemę, vardą ir laiką?
Ne vienerius metus Marijampolės kultūros centras gražiai bendrauja su Kybartų kultūros centro menų studija „Smiltys“: marijampoliečiai vis turi progų susipažinti su nuosekliai, įdomiai dirbančių kūrėjų darbais – jais ypač pradžiugina po kiekvieną vasarą rengiamų plenerų. Keletą pastarųjų kartų jie vyko Kuršių nerijoje, tačiau šiemet, minint savo kūrybinės veiklos dešimtmetį, nutarta grįžti prie ištakų. Pleneras vyko Pajevonyje, kuris daugeliu požiūrių ir įdomių tyrinėjimų rezultatų yra „pasaulio vidurys“.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Tai ne pačių sugalvota: besiruošiant šiam plenerui, sakė studijos vadovė Aušrinė Dubauskienė, buvo gilinamasi į vilkaviškiečio Albino Kurtinaičio, kuris visą gyvenimą tyrinėjo mūsų krašto istoriją – tačiau kitaip, nei diplomuoti istorikai ar kitų sričių specialistai, darbus. Jo išvados ir įžvalgos – iš tokių giluminių klodų, kokius mums sunku ir įsivaizduoti. Vienos iš savo knygų „Garnio vaikai“ (2007 m., „Piko valanda“) įžangoje jis sako: „Europos vidurys. Čia visą laiką gyvenome. Paminėti istoriniuose šaltiniuose prieš du tūkstantmečius išsamiau aprašome, apmąstome tik 500 metų laikotarpį“.
Ir priduria, kad geriau pasikalbėti su kalneliais, upeliais, seneliais ir vaikeliais, „su šventa mūsų žemele ir kitiems papasakoti apie tai, kas sužinota, kas išgirsta, suvokta.“
Panašiai galima apibūdinti priešplenerinę veiklą, kai buvo skaitomos A. Kurtinaičio knygos „Baltasis žodis“ bei „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“ ir stengiamasi įsigilinti bei perprasti esmę. Nebuvo lengva, kildavo ir diskusijų, o jau plenero metu tose ypatingose Pajevonio apylinkėse buvo ir stebima, ir stengiamasi pajusti, palyginti tai, kas matoma, su tik nujaučiamu, neapčiuopiamu, bet tikrai esančiu… Tai ir stengtasi perteikti drobėse – o kiek visko dar liko ateičiai!
„Sūduvos vydos“ – tai vaizdai ir vizijos, tai, kas matoma ir tik nujaučiama… Plenere be pačios Aušrinės dalyvavo Ilona Mikalainienė, Irena Abraitienė, Irena Šunokienė, Alvydas Dirsė, atvyko dvi buvusios kybartietės Teresė Juodėnienė ir Rita Zaikauskienė, tradiciškai buvo ir jaunųjų dalyvių. Taip pat tradiciškai, kaip ir ankstesnių plenerų metu, Alvydas Lukoševičius sukūrė skulptūrą, kuri ras vietą šalia kitų Tadarinės girioje…
Paroda „Sūduvos vydos“ buvo eksponuojama Kybartuose, Šunskuose, Vištytyje. Kultūros centre (II a.) veiks iki vasario 11 dienos.