O gal kaip tik – atvirkščiai: šventųjų žvilgsniai tokie žmogiški, kad nė nesuabejoji nei jų gerais darbais, nei šventumu, nei tuo, kad galėtų prisėsti prie tavęs, nuo darbų pavargusio, ir ištraukti iš kelionkrepšio duonos žiauberę… O gal – atvirkščiai: pats nedvejodamas pakviestum? Į tokias mintis ar nuojautas nejučia panyri, vaikščiodamas tarp žmonių ir šventųjų skulptūrų – didesnių ir mažesnių – kurias teoriškai jungia tik medis ir prie jo prisilietusi kuriančio žmogaus ranka.

Taip, ko gero, pasijuto ne vienas, atėjęs į kalvarijiečio medžio skulptoriaus Antano Lastausko darbų parodą „Mano herojai – tai dalis manęs“ Marijampolės muziejaus rūsyje. Net ir tie, kas jo darbų buvo matę gal ir ne po kartą… Ir didžiausią poveikį gal daro net ne tai, kad drožėjas neseniai buvo pagerbtas prestižine legendinio Liongino Šepkos premija Rokiškyje – t. y., pripažintas geriausiu tarp Lietuvoje medį kalbinančių vyrų (ir ne tik). O jų tikrai ne vienas ir ne dešimt. Kai prieš keletą metų teko būti vienoje iš šių konkursinių parodų, tąsyk pribloškė ir autorių skaičius, ir meistrystė bei beribė fantazija. Pradedančiajam tai gali būti ir siekiamybė eiti pirmyn, ir baimė niekada nepasiekti tokių aukštumų…

Neatsimenu, ar kada Antaną Lastauską šito klausiau, tačiau iš to, kad dalyvavo šioje parodoje šeštą kartą (yra pelnęs ir žiūrovų prizą, mieliausią sielai), dalyvavo kituose renginiuose, reiškia viena: neišsigando. Arba medžio magija ir, kaip pats pripažįsta, netikėtai atsivėrusi tokios saviraiškos galimybė tiesiog neleido dvejoti. Kita vertus, paklaustas, kas buvo didžiausias mokytojas, parodos atidaryme sakė, kad „visos Lietuvos skulptoriai: kiekvieną kartą pleneruose, stovyklose ir matai, kaip kiti dirba, ir iš kiekvieno pasimokai, pasikalbi. Ten tokie universitetai…“

Tačiau du žmonės buvo svarbūs, kad šis pasaulis atsivertų: tai šviesios atminties kūrėjas Saulius Lisauskas, tuomet į radiotechniką panirusiam vyrui parodęs, kad yra ir kitoks gyvenimas, kitokie keliai, bei Juozas Videika, irgi kalvarijietis, gabus drožėjas.

Dabar Antanas Lastauskas jau dvidešimt metų Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, bene šimto su viršum plenerų, stovyklų dalyvis, sukūręs nemažai plačiai „išsivaikščiojusių“ monumentalių darbų. Tačiau ką besakytum – mažesnieji, neretai pareikalaujantys nė kiek ne mažiau pastangų nei didieji, traukia ir užburia. Nes jie, skirtingų charakterių, yra tarsi vienas iš mūsų – nesvarbu, ar šventasis, ar namų neturintis klajūnas, nenusiteikęs į gyvenimą žiūrėti rimtai. Autorius neneigia, kad žmonės veiksme, judesyje – dirbantys, bendraujantys – yra jo mėgiamiausi personažai.

Padėkojęs už suteiktą galimybę eksponuoti darbus Marijampolėje Antanas Lastauskas, kaip visada, nebuvo linkęs daug kalbėti, tačiau susirinkusieji (buvo ir šio amato brolių) klausimų ir minčių turėjo daug. Muziejaus direktorius Antanas Pileckas pasidžiaugė, kad paroda, turėjusi užbaigti Sūduvos metus, kad ir vėliau, gražiai pradėjo 2023-iuosius, tarp skulptūrų – ir seniau sukurtų, ir tik ką grįžusių iš Rokiškio, sklandė kanklių, dainos melodijos…

Paroda veiks visą sausį.

Nijolė LINIONIENĖ