Tradiciškai metų pradžioje geriausi visos Lietuvos tautodailininkai renkasi į baigiamąjį konkursinės parodos „Aukso vainikas“ renginį. Šį kartą geriausiais metų meistrais vertinimo komisija paskelbė medžio drožėją Gintautą Akstiną iš Alytaus apskrities, vilkaviškietę audėją Janiną Blažukienę ir kryždirbį Andrių Bieliuką iš Šakių rajono. Jie vainikuoti Mildos Gutauskienės sukurtais „Aukso vainikais“, taip pagerbiant juos kaip geriausius 2022-ųjų liaudies meno meistrus…
Šiemet šventė vyko Gelgaudiškio dvare (Šakių r.). Jos dalyviams surengtas gražus koncertas, įvairių žanrų meistrus sveikino kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa. „Aukso vainiko“ konkursas ir apdovanojimai – šio centro iniciatyva, gyvuojanti jau aštuoniolika metų: neatsitiktinai kalbose ne kartą minėta pilnametystė…
Parodoje Gelgaudiškio dvare buvo pristatyti dvidešimt aštuonių kūrėjų, atrinktų regioninėse parodose, vertingiausi darbai: vaizdinė liaudies dailė (skulptūra, tapyba, grafika), taikomosios dailės šakos bei kryždirbystė. (Pagal nuostatus iš apskrities į respublikinę parodą siunčiama tik trijų skirtingoms sritims atstovaujančių kūrėjų darbai – penkių kūrinių kolekcija. Atranka būna sudėtinga – kaip rašoma šios parodos kataloge, vien Vilniaus regiono ture buvo eksponuojama net 160-ies autorių darbai!)
Specialūs diplomai šventėje išdalyti dar keliems visų trijų žanrų meistrams. Džiaugiantis šiųmečiu mūsų kraštiečių laimėjimu negalima nepaminėti, kad trečioji Marijampolės regiono atstovė Odeta Luišytė eksponavo karpinius. O iš viso į Marijampolės apskritį per aštuoniolika metų yra atkeliavę septyni „Aukso vainikai“ – daugiausia į Vilkaviškio rajoną.
„Tautodailininkui Trys karaliai dovanoja išmintį, kūrybiškumą ir darbštumą. Išmintis reikalinga savo šaknims suvokti, kūrybiškumas leidžia tas šaknis atspindėti dirbiniuose, o darbštumas užtikrina, kad visos idėjos būtų meistriškai įgyvendintos“, – sakė organizatorių vardu kalbėjęs LNKC direktorius S. Liausa. Be abejo, nuolat kyla diskusijų ir aistrų, kodėl vienų darbų autoriai apdovanojami, o kitų – sakytumei tokių pat gerų ir gražių – neįvertinami.
Viena priežasčių, kaip teigia ir parodos kataloge LNKC Etninės kultūros skyriaus dailės specialistė Asta Valiukevičienė, yra ta, jog atskirose liaudies meno srityse yra labai skirtingas autorių skaičius. Regionuose nuolat varžosi tik keletas kryždirbių, o taikomosios ar vaizduojamosios dailės atstovų būna ir kelios dešimtys…
„Ši „pilnametystė“ – tai laikas, per kurį konkursas užaugo, nusistovėjo tam tikra jo tvarka, praėję metai leido pajusti, kuo gyvena šiandieninė Lietuvos tautodailė. Tolesnis kelias – rytojus, ateitis, nauji ieškojimai, sprendimai. O šiandien matome, kad meistrai linkę stebėti, kas ir už ką vertinamas, lygiuotis į įvertintus, juos atkartoti, atsižvelgti į tendencijas. Tad visiems linkime kūrybinės laisvės“, – linkėjo Asta Valiukevičienė.
