Gyvename gąsdinančioje realybėje, kai ateitis sunkiai prognozuojama – karas Ukrainoje tęsiasi jau vienuolika mėnesių. Rusija be atvangos griauna šios šalies miestus, miestelius, kaimus, žudo žmones, naikina viską, ką tauta kūrė šimtmečiais.
Karo studijų instituto (ISW) ataskaitoje teigiama, kad nors Rusijai nepavyko pasiekti daugumos pagrindinių karo tikslų, įskaitant Kyjivo užėmimą pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis, taip pat abiejų rytinių Luhansko ir Donecko sričių, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nepakeitė savo maksimalistinių tikslų – užimti visą Ukrainą. JAV įsikūręs analitinis centras teigė, kad Maskva greičiausiai sieks „per ateinančius šešis mėnesius“ atlikti ryžtingus veiksmus, kad po daugybės nesėkmių ir sėkmingų ukrainiečių kontrpuolimų susigrąžintų iniciatyvą Ukrainoje.
Ukrainiečiams, norint atremti Rusijos puolimą, atsikovoti užimtas teritorijas, reikalingi ginklai, Europos Sąjungos, NATO, JAV, visų geros valios žmonių ir valstybių parama. Labai tikimasi, kad Ukrainą pasieks galingi ginklai iš JAV, galų gale Vokietija perduos tankus „Leopard 2“, ginkluote padės visos realiai Rusijos imperialistinius kėslus vertinančios šalys. Tik sulaukusi galingų ginklų Ukraina nugalės užpuoliką.
Ne mažiau negu galingos ginkluotės Rusijos užpultai ir naikinimai šaliai reikalinga humanitarinė pagalba. Sunaikinta šalies infrastruktūra, energetiniai resursai. Žmonės gyvena be šildymo, elektros, dažnai stokoja maisto, vandens. Šią paramą savo sprendimais ukrainiečiams gali suteikti nebūtinai aukščiausi valstybių vadovai. Šviesos ir šilumos Ukrainoje gali būti daugiau visų geros valios žmonių pastangomis. Tą puikiai įrodė Marijampolės savivaldybės administracija, tik prasidėjus karui užmezgusi draugystės ryšius su Červonohrado miestu ir siuntusi jo žmonėms, to, ko tuo metu labiausiai reikėjo. Tą kasdien įrodo pavieniai žmonės, priglausdami ukrainiečius savo namuose, aukodami jiems būtiniausių daiktų. Kiek tokių geradarių mes dar nežinome, kurie susibūrę į grupes ieško, ruošia ir gabena į Ukrainos frontą automobilius, šalmus, neperšaunamas liemenes, maisto produktus, šiltus drabužius, avalynę.
Pasak Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Valdo Tumelio, Savivaldybė nekoordinuoja visų mūsų regione veikiančių žmonių grupių, organizacijų, kurios teikia pagalbą karo niokojamai Ukrainai, ukrainiečiams. Visos jos dirba savarankiškai. Savivaldybės administracija teikia pagalbą savo ruožtu. Karo pradžioje užmezgusi draugiškus ryšius su Červonohrado miestu, palaiko juos ir toliau.
„Išgirdę, kad Červonohrade steigiami pagalbos centrai, kuriuose galėtų laikinai prisiglausti, sušilti, pavalgyti karšto maisto ar pasikrauti telefoną gyventojai, likę be elektros, klausėme, kokių daiktų jiems reikėtų. Gavę sąrašą suvienijome jėgas su Marijampolės „Rotary“ klubu ir nupirkome 40 elektros generatorių. Jų gauti buvo sunku. Ieškojome ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Taip pat nupirkome apie 200 dujinių viryklių su dujų balionais. Kreipėmės į gyventojus, prašydami paaukoti miegmaišių, čiužinių, pagalvių, patalynės. Atsiliepė daug žmonių. Po Kalėdų pilną vilkiką prikrovėme labdaros ir išsiuntėme į Červonohradą“, – pasakojo V. Tumelis.
Pasak Administracijos direktoriaus pavaduotojo, neliko nuošalyje ir mažieji Marijampolės gyventojai, moksleiviai. „Saulės“ pradinės mokyklos auklėtiniai į krepšelius Červonohrado vaikams pridėjo kūčiukų, Sūduvos gimnazijos, „Ryto“ pagrindinės mokyklos, Jono Totoraičio progimnazijos bendruomenės prisidėjo pinigais, paruošė simbolines dovanėles, kurios nudžiugino mažuosius Ukrainos gyventojus. Tokius draugiškus santykius su Červonohrado miestu žadama palaikyti ir toliau, prireikus vėl skirti paramą.
Loreta TUMELIENĖ