Marijampolės Sūduvos gimnazijoje vėl savanoriauja dvi praktikantės – ukrainietė ir kartvelė. Jau rašėme, kad praėjusiais mokslo metais čia taip pat savanoriavo mergina iš Sakartvelo ir vaikinas iš Danijos.

Ukrainietė Anastasija Kremezna praktiką pradėjo pernai rugsėjį, o iš Sakartvelo atvykusi Mariam Kokašvili – lapkritį. Abi planuoja būti Marijampolėje iki liepos mėnesio.

Abi merginos atvyko pagal Europos solidarumo korpuso programą, tad gali būti 9 mėnesius, o paskutinius iš jų ir paatostogauti, pakeliauti po šalį. Mariam ir Anastasija labai susidraugavo. Kaip sakė jų praktikos vadovė anglų kalbos mokytoja Gintarė Baltrūnienė, merginos bendrauja kaip seserys ir planuoja toliau draugauti pasibaigus praktikai Lietuvoje.

Vienintelė turi akreditaciją

Dar 2020 m. Marijampolės Sūduvos gimnazija įgijo Europos solidarumo korpuso kokybės ženk-lą, pažymintį akreditaciją priimti du užsienio savanorius. Tokią teisę ši gimnazija gavo vienintelė iš Marijampolės savivaldybės mokyklų.

Kaip sako Sūduvos gimnazijos atstovai, užsieniečių dalyvavimas mokymo įstaigos gyvenime įneša naujų vėjų, papildo ir pagyvina veiklą naujomis patirtimis ir idėjomis, padeda naujai pažvelgti patiems į save.
Mokytoja G. Baltrūnienė papasakojo, kad visiems savanoriams, kurių mūsų mieste šiuo metu gyvena penki, rengiamos ir bendros veiklos, kad nesijaustų vieniši. Šiuo metu vienas žmogus savanoriauja Vilkaviškyje, po vieną – bendrijoje „Suvalkijos saulytės“ ir Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.

Įsteigė diskusijų klubą

27 metų Anastasija, kuriai labiau patinka būti vadinamai Nastia, turi magistrinį anglų ir vokiečių kalbų mokytojos diplomą. Jai Sūduvos gimnazijoje tenka padėti vesti mokytojams kalbų pamokas, bet daugiau laiko ji skiria diskusijų klubui, kurį merginos pavadino „Brainstorm“ (liet. tai idėjų lietus arba smegenų šturmas). Klubas veikia per pirmą ilgąją pertrauką. Čia mokiniai diskutuoja, žiūri filmus, aptaria juos, bendrauja įvairiomis jiems įdomiomis temomis. Aišku, viskas vyksta anglų kalba.

18-metė Mariam yra tik ką baigusi vidurinę mokyklą. Gimnazijoje padeda mokytojams organizuoti įdomesnes vokiečių, anglų kalbų pamokas. O diskusijų klube jos tikslas – padėti moksleiviams pažinti kitą šalį, kitą kultūrą. Gimnazistai klubu labai domisi, gausiai dalyvauja.

Lavina ne tik anglų kalbos įgūdžius

Nastia pasakoja, kad nori su gimnazistais daugiau bendrauti, rengti neformalias veiklas, nes jie atrodo drovūs, susikaustę. Savanorė nori padėti vaikams išlaisvėti, todėl kalbasi įvairiomis psichologijos temomis, apie emocijas ir jausmus. Ji papasakojo gimnazistams apie emocijų ratą ir paaiškino, kad visos emocijos yra svarbios, ne tik teigiamos, visas reikia išreikšti, aišku, tinkamai, nežeidžiant aplinkinių.

Nastia pasakojo, kad jos šeimai Ukrainoje dabar viskas gerai. Merginos pensininkai tėvai gyvena arti sienos su Rusija, vos už 15 min. kelio iki jos, Krasnopilijos (Krasnapillia) miestelyje Sumų srityje, Donecko regione. Kas savaitę ten atskrenda rusų raketos. O kovą ir pusę balandžio jų miestelis buvo okupuotas rusų kariuomenės. Tris savaites Nastia negalėjo susisiekti su tėvas, nežinojo, kaip jiems sekasi. Jos sesuo su šeima gyvena Odesoje. Ten didžiausia problema dabar, kad dažnai nėra elektros, vandens ir šildymo.

Su gimnazistais kalbėtasi ir tema „Kaip pakeisti gyvenimą per šiuos metus“. Jei turi norų, reikia kažko imtis, kad juos pasiektum, pirmiausia susikurti tikslus, suprasti, kur nori eiti, ir eiti link to palaipsniui. Miriam sakė, kad klubas skirtas padėti gimnazistams psichologiškai. O Nastia teigė, kad kalbasi su mokiniais tomis temomis, kuriomis ji pati, būdama tokių metų, norėjusi pasikalbėti. Mergina vadovaujasi savo patirtimi, nes teko išgyventi įvairių dalykų, bet sako, kad reikia tikėti gražia ateitimi, išlikti pozityviai.

Stebina lietuviai vairuotojai

Miriam sakė, kad savanorystės praktikoje tikisi išmokti geriau bendrauti su užsieniečiais. Ji tvirtino, kad lietuvaičiai labai skiriasi nuo to paties amžiaus jos tautiečių. „Man sunku, nes emociškai vaikai čia labai jautrūs. Gruzijoje ne taip. Pas mus jaunimas, jei turi problemų, ieško, kaip jas išspręsti, imasi ir padaro tai greitai. O čia moksleiviai galvoja, mąsto, bet nieko nesiima, kad išspręstų problemą. Tiesiog prisitaiko ir kamuojasi toliau. Gal čia dėl to, kad pas jus trūksta saulės…“ – juokiasi mergina.

Kalbėdamos apie gyvenimo skirtumus, abi merginos sutartinai sakė, kad didžiausias – jog niekas čia nebijo eiti per perėjas… Mat ir Sakartvele, ir Ukrainoje reikia būti itin budriam, nes ten pėstieji gali būti partrenkti perėjoje, o pas mus vairuotojai juos praleidžia sustodami. Merginos pasakojo kurį laiką ir čia laukdavusios prie perėjos bijodamos eiti, kol suprato, kad vairuotojai praleis, nes Lietuvoje visi paiso eismo taisyklių.

Populiariausia tema čia, pasak merginų, koks blogas oras ir kaip dėl to blogai jaučiamasi. „Mano šalyje tiek nesiskundžiama dėl saulės trūkumo ar lietaus. Nors augau Šiaurės Ukrainoje, kur irgi įvairūs orai – ir lietus, ir šaltis žiemą iki minus 25 laipsnių, bet niekas tiek nesiskundžia dėl oro sąlygų“, – stebėjosi Nastia. Gal pas mus oras yra didžiausia bėda, nes kitų neturime? Arba lietuviai gal yra nuotaikos žmonės, todėl taip jaučia orų įtaką, labiau pasiduoda tam, todėl ir stebina kitatautes guosdamiesi dėl to, kad lyja…

Turi svajonių

Savanorės papasakojo ir laisvalaikį leidžiančios dažnai kartu, gamina savo nacionalinius patiekalus arba tyrinėja Marijampolę. Merginos lengvai pritapo gimnazijos kolektyve. Abi susidraugavo ir su gimnazistais, tad ir Kalėdų šventes leido čia, mokinių šeimose. Nastia ir Miriam sakė bendrausiančios ir ateityje. Nastia jau suplanavusi po karo nuvežti savo tėvus paviešėti į Sakartvelą.

Merginos papasakojo apie savo svajones. Nastia planuoja nuo rugsėjo studijuoti pedagogiką Jungtinėje Karalystėje, nes jos svajonė – dirbti Ukrainos švietimo ministerijoje. Miriam svajoja kada nors dirbti JAV Centrinėje žvalgybos valdyboje. Tam pasiekti suplanavusi studijuoti kriminologiją ir psichologiją Tomo Džeferseno institute JAV.

Loreta AKELIENĖ