Visur gerai, bet namuose geriausia. Tuo įsitikinusi 24-erių marijampolietė Miglė Pečkytė. Mergina, kuri jau buvo kojas apšilusi Vilniuje, pagal kultūrinių mainų programą metams išvyko į JAV, pusmetį gyveno Floridoje, likusį laiką – pačiame Niujorke! Vos tik grįžusi į Lietuvą, lagaminą išsikrovė tėvų namuose Marijampolėje. Po savaitės jau buvo išsinuomojusi patalpas fotostudijai ir pernai rugsėjo 22-ąją atvėrė ją kalėdinėms fotosesijoms.
– Pamačiau, kad Marijampolėje verslą sukurti daug paprasčiau nei didmiestyje: ir kainos, ir patalpos tenkino, tad mano planas susidėliojo labai greitai, – džiaugiasi Miglė.
Nuotrauka iš asmeninio Miglės Pečkytės archyvo
Netikėta?
Miglė yra baigusi kosmetikės specialybę. Ir štai – fotografija! Netikėta. Tačiau mergina drąsiai pasakoja savo verslo sėkmės istoriją.
– Visada patiko fotografuoti. Nuo penktos klasės lankiau fotografijos būrelį, kuriam vadovavo Virginija Armanavičienė. Net parodą surengėme! Tąkart buvo eksponuojama ir mano nuotrauka – apelsinas su pralupta žievele. Bet baigdama mokyklą nelabai žinojau, kur pasukti toliau. Ai, moteriškai pagalvojau, tebūnie kosmetika – bent jau žinios bus naudingos. Bet realiai pamačiau, kad kosmetikės beveik nieko negali daryti – nebent veido kaukę uždėti ar nagus nulakuoti. Kitoms procedūroms reikia medicininio išsilavinimo. Taigi šiuo metu baigiu bendrosios praktikos slaugos studijas Vilniaus kolegijoje, – sako pašnekovė.
Į Ameriką!
Studijas minėtoje kolegijoje Miglė nusprendė vieneriems metams sustabdyti – išvyko į kultūrinių mainų programą Amerikoje. Programos dalyviai dirbo su vaikais, už šį darbą gaudami ir tam tikrą naudą – galimybę pamatyti šalį ir jos kultūrą. Vienas iš programos reikalavimų – visi jos dalyviai turėjo ko nors mokytis. Miglė nedvejodama pasirinko fotografiją ir papildomai – rinkodarą.
– Fotografijos studijos buvo labai intensyvios, apėmė daug skirtingų sričių, turėjome labai daug namų darbų. Mūsų dėstytojas buvo garsus Niujorko fotografas, – sako pašnekovė.
Miglė pasakoja ir apie sudėtingus svarstymus: likti su fotografija, investuoti į brangią aparatūrą, be kurios nelabai ką padarysi, ar eiti paprastesniu keliu? O jei po pusės metų jau nebenorės fotografuoti? Ir žinot, kokį sprendimą ji priėmė? Ji atsisakė kelionės po dar dvi JAV valstijas ir už tuos pinigus įsigijo puikų, tuo metu amerikiečių fotografų mėgiamiausią fotoaparatą (o prie jo dar reikia ir daugybės priedų). Jis buvo išties labai brangus. Bet Miglė nusprendė „imti“ fotografiją visomis jėgomis.
Fotografo darbo kasdienybė
Paklausta, ar pasitaiko „pageidavimų koncertų“, kai klientai prašo paploninti liemenį ar pailginti kojas, sumažinti nosį ir pan., Miglė linksi galva: būna, bet dažniausias prašymas – paredaguoti odos nelygumus ir padaryti ryškesnes spalvas.
– O kaip dėl raukšlių?
– Stengiuosi, kad išliktų žmogaus natūralumas, apgamai, daugiau dėmesio skiriu patį klientą erzinantiems bruožams paslėpti.
– Ką sakote tiems, kurie įsitikinę, jog nėra fotogeniški?
– Visi taip sako, tačiau visi yra fotogeniški, jei tik sugeba atsipalaiduoti. Pirmiausia klientams suteikiu laisvę – kad atsisėstų ar atsistotų taip, kaip įpratę, tada jau žiūriu, kaip, mano manymu, būtų geriau – ar plaukus atmesti, ar kojas kitaip sustatyti. Jei „išlankstysi“ žmogų jam nebūdinga poza, jis ir nuotraukoje bus susikaustęs. Visada kartu su klientais kuriame emociją – kad nuotrauka būtų kuo natūralesnė.
– Jus šių dalykų mokė Amerikoje?
– Koledže mokėmės įvairių techninių dalykų, o darbas su klientais – tai patirtis. Susiplanuoji fotosesiją vienaip, o ateina šeimos su vaikučiais, mažyliai pamano, kad pas daktarą atėjo, vadinasi, jau reikia pradėti verkti, – pasakoja Miglė. – Tada sukiesi iš padėties, galvoji, kaip juos nuraminti, prajuokinti, kad atsipalaiduotų. Kartais duodi popieriaus ir pieštukų, kartais tenka ir netikėtą spektaklį surengti, kad vaikai susidomėtų. Būna, kad viena ranka traukiu iš maišo siurprizus, o kita ranka fotografuoju. Būna ir labai atsipalaidavusių vaikučių, kuriuos pirmiausia studijoje turi pagauti, kad nufotografuotum, – fotosesijų kasdienybę apibendrina Miglė.
– Tai gal paprasčiau dirbti su suaugusiais?
– Dar prieš išvykdama metams į Ameriką užsiėmiau komercine produktų fotografija ir man labai gerai sekėsi. Bet kai pradėjau dirbti su žmonėmis, supratau: čia mano! Dabar jaučiu, kad vis labiau patinka fotografuoti vaikus. Baigiu išsigryninti savo veiklą šia kryptimi.
– Ar turite konkurentų – vaikų fotografų? Nebijote tapti viena iš jų?
– Bet ir vaikų daug! Tėvai labai nori užfiksuoti gražiausias jų vaikystės akimirkas. Dirbu ir nesidairau, ką kiti daro, man atrodo, kad aš einu savo keliu. Jei turiu klientų – vadinasi, viską darau gerai. Nebijau konkurencijos, net nežinau, kokia ji yra.
– Koks fotografo darbas prieš ir po fotosesijos?
– Kai turi savo verslą, turi rūpintis viskuo: dekoracijų gamyba, sienų dažymu, rinkodara, bendravimu su klientais, studijos tvarka. Tačiau esminiai yra techniniai dalykai (apšvietimas, dekoracijos ir kt.). Po to – nuotraukų redagavimas. Tai darbas prie kompiuterio su įvairiomis programomis. Ne fotografavimas, o redagavimas yra didžioji darbo dalis.
– Beveik visi turi telefonus su fotografavimo funkcija – pliauškina kiek tik nori. Gal galite jiems ką nors patarti?
– Dabar yra visokių programėlių, kur žmogus gali pats savo nuotraukas suredaguoti – spalvas paryškinti ar pan. Jos gana paprastos naudoti. Patarimas tėvams, kurie vaikus fotografuoja telefonu: gaudykite akimirką! Taip pat svarbu, kad būtų geras apšvietimas – fotografuokite prieš langą arba lauke (bet ne prietemoje). Duokite vaikui veiklos, kad pagautumėte jo emociją – tada ir nuotrauka bus graži, ir prisiminimas geras. Padarius daugiau kadrų galima išsirinkti geriausią, jį patobulinti redagavimo programėlėmis ir džiaugtis puikiu rezultatu.
– Iš kiek kadrų jūs išrenkate geriausius?
– Per valandos fotosesiją padarau nuo 300 iki 700 kadrų. Atrenku gražiausias nuotraukas ir iš jų klientui leidžiu atsirinkti, kas labiausiai jam patinka. Tada jas suredaguoju ir atiduodu.
– Ką patartumėte jaunimui, kuris planuoja fotografo karjerą?
– Pirmiausia – neskubėti išleisti labai daug pinigų brangiam fotoaparatui. Mūsų telefonų kameros yra tikrai labai geros, todėl norint išbandyti ir suprasti šią sritį to puikiai užtenka. Daugiau laiko skirkite nuotraukų redagavimui – yra įvairių nemokamų pamokų internete, kaip tai daryti. Svarbiausia yra nuolat tobulėti ir neskaičiuoti valandų siekiant savo tikslo.
– Papasakokite apie įsimintiniausią fotosesiją.
– Paskutinę dieną Niujorke, prieš skrydį į Lietuvą, su mergina iš Indijos sugalvojome, kad saulei tekant padarysime fotosesiją ant Bruklino tilto. Kėlėmės anksčiausiai! Mieste visiška ramybė, tamsu, baisu, einu nuo viešbučio į metro, aplink nejauki tyla, žmonių nėra – tuo metu niekad nemiegantis miestas visgi miegojo. Įeinu į metro stotį – kampuose pilna benamių. Kad būtų drąsiau, telefonu kalbu su mama, tuo metu tiesiog pro kojas prabėga žiurkė. Dvigubas stresas! Bet sėkmingai nuvažiavau iki Bruklino tilto, su modeliu padarėme labai gražią fotosesiją. Viskas baigėsi sklandžiai.
– Sėkmės jums! Ačiū už pokalbį.
Daiva KLIMAVIČIENĖ