(adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({});

1988 metais Kauno tremtinių choras mane pasikvietė drauge vykti į Telšius, kur pirmą kartą po daugybės metų buvo pagerbiamas Rainių kankinių atminimas. Šv. Mišios, įvardyti šiurpūs istorijos faktai, tremtinių dainos, S. Gedos, Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus poezija visų, susirinkusių į minėjimą Rainių miškelyje, širdyse stiprino pasiryžimą atkurti Nepriklausomybę. Labai branginu užsimezgusią bičiulystę su tremtiniais ir politiniais kaliniais, su dėkingumu dalyvauju jų renginiuose – politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje Ariogaloje, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio minėjimuose Marijampolėje, Tremtinių dainų šventėse… Tai gilios pagarbos Lietuvos istorijai renginiai, neleidžiantys užmiršti mūsų žmonių didvyriškų aukų vardan Nepriklausomybės.

Nepamirštami tie Sąjūdžio mitingai, tos trispalvės stadionuose, tautos prabudimas ir tuometinė vienybė. Galime didžiuotis, kad pajutusi kritinį tašką savo istorijoje visa tauta susivienijo ir pasiryžo veikti vardan laisvos Lietuvos ateities. Vienybės jausmas stiprino žmonių širdyse tikėjimą, kad laisvės troškimas bus apvainikuotas pergale.

Sąjūdis neatsirado iš niekur, jo šaknys buvo kiekvieno mūsų viduje. Augau Kaune, persmelktame Laikinosios sostinės laikų nepriklausomybės atmosferos. Mūsų namai buvo pilni lietuviškos dvasios. Mano mokytojai, įvairių būrelių, kolektyvų vadovai buvo baigę laisvos Lietuvos mokyklas, universitetą. Ne man vienai likimas dovanojo galimybę artimai bendrauti su tarpukario Kauno inteligentija, kuri ne tik ilgėjosi nepriklausomos Lietuvos laikų, augino jaunimo širdyse laisvės ilgesį, bet ir tyliai dėjo jaunų žmonių sąmonėje pamatus nepriklausomos valstybės atkūrimui. Neatsitiktinai laisvės laužas užsiliepsnojo 1972 metais Kaune – amžinas atminimas ir pagarba Romui Kalantai.

– Kas šiandien jus labiausiai liūdina ir skaudina visuomenėje, ką norėtumėte pakeisti?

– Labiausiai liūdina po Sąjūdžio prasidėjusi vadinamoji „raganų medžioklė“ – įtarinėjimai, kaltinimai, susiskaldymas, nenoras suprasti ir priimti kitaip mąstančio – tebesitęsianti iki šių dienų. Kur dialogas, kur vienijimasis darbuose vardan geresnės Lietuvos ateities? Skaudu, kad tokia siekiamybė, įvardijama rinkiminiuose partijų pareiškimuose, taip ir lieka neįgyvendinta.

Minint Lietuvos atkūrimo šimt­metį 2018 metais kasdien Lietuvos televizijos ekrane piliečiams buvo užduodamas klausimas: „Kas jums yra laisvė?“ Didžioji dauguma užkalbintų atsakydavo, kad jiems tai yra galimybė daryti ką nori ir važiuoti kur nori. Skaudu buvo džiugiai deklaruojamą egoizmą girdėti. Skaudu tokio požiūrio vyksmą stebėti visus tris dešimtmečius. Man laisvė gyventi nepriklausomoje valstybėje neįsivaizduojama be pareigos ir atsakomybės Tėvynei, jos žmonėms, istorijai, tradicijoms.

– Neretai girdime lietuvius dejuojant, kad gyventi čia labai sunku, daug vargo, tad ir emigracijos rodikliai nedžiugina. Jūs, kaip Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) Geros valios ambasadorė, turėjote galimybę aplankyti nemažai tikrai skurdžių Afrikos, Azijos šalių, tad ar tikrai mes vargstame?

– Su UNICEF Lietuvos komiteto misijomis lankydamasi Kambodžos, Siera Leonės, Tanzanijos, Svazilendo (Esvatinio), Mozambiko, Haičio, Malavio valstybėse turėjau galimybę pamatyti, kas iš tiesų yra blogai gyventi. Skaudžios problemos, šio krašto žmonių nesuvaidintas tikrumas, stoiškumas, ištveriant žiaurią gyvenimo realybę, sukrečia ir išsprogdina – vėl iš naujo priverčia atsiverti pačiam sau, permąstyti savo gyvenimą, suteikia galimybę pasimatuoti savo moralinį ūgį. Akivaizdoje tokios nevilties, kaip sakoma, atsisijoja pelai nuo grūdų.

Labai norisi sugrįžti į savo kraštą, į savo namus. Ir ne dėl to, kad visur gerai, bet namie geriausia, o dėl to, kad kitur neįsivaizduojamai blogai, taip blogai, kad mūsų problemos, palyginus su tuo, ką pamatėme, tik juokas. Kai pamatai tokį skurdą, badą, tai supranti, kad nesusivoki, ką turi. Kaskart džiaugdavausi sugrįžusi į Lietuvą – į rojaus šalį. Kiek čia erdvės dirbti, kurti, kūrybingai ir įdomiai gyventi.

Manęs dažnai paklausia, tai kas yra ta misija? Atsakau – gerumas. Iš mažens Mama mokė: būk gera mergaitė. Ir kai būdavau gera, matydavau, kaip ji džiaugiasi, kokia ji laiminga pasidaro. Laikui bėgant supranti, kad didžiausia meilės išraiška Mamai – savo gyvenimu įrodyti, kad jos pamokos nenuėjo perniek… Jei būsi geras, gali turėti vilties, kad ir kiti bus tau geri. Man gyvenimas jau įrodė, kad gerumas su kaupu sugrįžta ir nebūtinai iš to paties žmogaus. Taigi, nori gyventi meilėje – gyvenk.

Ir dar Mama sakydavo: lengviau duoti, nei imti. Tad, kol gali duoti, duok. Nežinau, ar kas norėtų pasikeisti vietomis su elgeta ir sėdėti ištiesta išmaldai ranka gatvėje. Ir gerus darbus reikia skubėti daryti, nes rytoj gali būti per vėlu. Jeigu norime patekti į Jo glėbį, tai turime eiti su meile. Pagrindinis įstatymas, kuris vis labiau ryškėja keliaujant gyvenimo keliu, yra artimo meilės įstatymas. Kuo savo gyvenimą užpildysi, tokia ir to gyvenimo prasmė. Reikia ne gudrauti, derėtis, o mylėti.

– Kaip jus, kaip žmogų ir menininkę, veikia dabar Ukrainoje vykstantis karas? Kaip vertinate mūsų žmonių pastangas padėti kariaujančiai Ukrainai? Ar ir dabar jaučiate tą mūsų vienybę, kurią galėjome justi prieš daugiau kaip 30 metų?

– Turiu prisipažinti, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, keletą savaičių jaučiau didžiulę įtampą, klausiau atidžiai visas žinias, sekiau įvykius. Tačiau kai suvokiau, kad įsijungiu į daugelį apėmusį neapykantos lauką, pasakiau sau: stop, nepasiduok pykčiui ir neleisk blogiui užkariauti savęs – juk taip tik talkini blogio jėgoms.

Daryk tai, ką gali daryti šitoje situacijoje, ir daryk su meile. Ką galiu padaryti? Paaukoti, paremti, prisidėti prie labdaros organizacijų akcijų, melsti taikos. Ir dirbti savo darbus, gyventi savo gyvenimą.
Mano nuomone, Lietuvos žmonės su atjauta ir rūpesčiu padeda Ukrainai ir vieningą nuomonę, kad kiekviena valstybė turi teisę į Nepriklausomybę, paliudija įvairia parama – tiek moraline, psichologine, tiek materialine.

– Jūs visada tiesiog spinduliuojate gerą energiją, esate pilna gyvenimo džiaugsmo, kurį nuolat dalijate įvairiausiuose renginiuose, spektakliuose, susitikimuose su žiūrovais. Kas jus taip pozityviai nuteikia, juk turbūt būna ir sunkių akimirkų?

– Mano pozityvumas pirmiausia paveldėtas iš mamos, kuri asmeniniu pavyzdžiu mokė įžvelgti gėrį kitame žmoguje, džiaugtis gyvenimu, kad ir kokios sudėtingos aplinkybės bebūtų. Mamai likimas skaudžių išgyvenimų nepašykštėjo – vyrui žuvus avarijoje, liko su dviem mažučiais vaikais, o ir sveikatos problemų turėjo. Bet mama padarė viską, kad mudu su broliu nepajustume nepriteklių, kad galėtume įgyvendinti savo svajones. Padėjo ne tik mums, bet ir artimiesiems, draugams. Ir savo gyvenimu paliudijo artimo meilės kuriamąją galią.

Su spektakliais, įvairiomis prog­ramomis daug keliauju po Lietuvą, lankausi nedidelių miestelių bibliotekose, muziejuose, kultūros namuose ir matau, su kokiu entuziazmu dirba vietos kultūros darbuotojai, nors jų projektai, deja, centro palaikymo dažnai ir nesulaukia. Žmonės nori gyventi gražiai, įdomiai, tad nuoširdžiai ir rūpinasi, kad dienos neišbyrėtų pro pirštus lyg smėlis, o būtų kupinos prasmingų patirčių. Ir sau, ir kaimynui. Toks jų užsidegimas gaivina gyvybines galias, įkvepia kūrybai.
Klaipėdos universitete dėstau scenos kalbą, viešąjį kalbėjimą lietuvių filologijos ir teatrologijos specialybės studentams. Jų atvirumas visam, kas nauja, pagarba lietuvių literatūrai, kultūrai, jų romantiškas požiūris į istoriją, tradicijas ištirpina informacijos priemonėmis kuriamą jaunuolio, kaip blogiuko, įvaizdį ir viltingai nuteikia.

Daugybė sutiktų žmonių savo gyvenimo pavyzdžiu sakyte sako: viskas tavo paties galioje – kokį gyvenimą susikursi, tokį ir turėsi.

– Mūsų dienomis neretai girdime ir nusivylimo atodūsių, matome nuovargio ženklų, žmonės buvo labai paveikti ir pandemijos, juos slegia ir dabartinis karas Ukrainoje. Kur, jūsų nuomone, turėtume rasti nusiraminimą, į ką atsiremti, kas mums galėtų įkvėpti daugiau optimizmo ir vilties?

– Atsiremti turėtume į patį gyvenimą – darbai, kūryba, rūpestis artimaisiais, planų ir svajonių įgyvendinimas. Kas galėtų įkvėpti daugiau optimizmo? Mūsų vaikai, anūkai, mokiniai, studentai. Į juos turėtume sudėti visą savo rūpestį, dėmesį ir meilę. Juk senolių išmintis liudija – ką pasėsime, tą ir pjausime. Iš kur pasisemti vilties? Jos rasime tikėjime, kad šviesa nugali tamsą. Iš kur semtis stiprybės? Jos labai daug mūsų tėvų, senelių gyvenime – juk jie ištvėrė Antrojo pasaulinio karo baisybes, žiaurų pokarį, sudėtingas sovietinio gyvenimo aplinkybes ir užaugino savo vaikų sielose laisvės ilgesį, kuris mus subrandino Sąjūdžiui ir Nepriklausomybės atkūrimui.