Taip kartais buvo sakoma, kai pražysdavo, sumėlynuodavo linai: mūsų kraštuose dideliais plotais ir mažesniais rėželiais nusidriekę lygumose, kitur Lietuvoje – nuo kalvelių besistiebiantys link dangaus… O dainos žodžiai „trumpas lino žydėjimas“ atspindi realybę – žiedelis težydi kelias valandas, pusdienį, visas krūmelis – keletą dienų. Dangų atspindintis laukas nužydi per dvi savaites ar dar greičiau.

Tiesa, dabar tokių mėlynuojančių linų laukų beveik neišvysi (beje, dar galime pamatyti baltai žydinčių – aliejinių rūšių, o darželiuose sėjame raudonžiedį…). „Išėjo linai iš mados“, sako močiutės, kurių ne viena – jei ne visą ilgą lino kelią, tai bent kai kurias jo atkarpas gerai atsimena.

Tad smagu, kai atsiranda pasiryžusių šias didesnes ar visai mažytes prisiminimų, vaizdinių skiautes surinkti į vieną daiktą ir pabandyti apie visa tai papasakoti kitiems. Ne tik žodžiais, bet ir realiai atkuriant ir demonstruojant darbus, įrankius, technologiją…

Kodėl dabar, kai nei sėjos, nei linarovio metas, apie tai kalbame? Todėl, kad prieš akis ir rankose gražus, gausiai iliustruotas leidinys: 2023–2024 metų kalendorius, o jei dar tiksliau – knyga-albumas „Linų auginimo tradicijos Suvalkijoje“, kurį išleido kaimo bendruomenė „Gegužraibė“. Jis buvo pristatytas Šunskuose vykusioje šventėje: apie ją parašėme, leidinį savo skaitytojams žadėjome pristatyti vėliau.

Kaip rašoma šio pažintinio leidinio įžangoje, atspirties taškas yra per dvejus metus trukusį projektą surinktos ir apibendrintos žinios apie linų auginimą Lietuvoje ir Suvalkijos krašte, užfiksuotos vietos tradicijos ir ypatumai.

Nuotraukose atsispindi per tą laiką vykusių susitikimų su medžiagos pateikėjais gražiausios akimirkos, kelionės ir šventės „Lino taku“. Tekstai – vietos gyventojų pasakojimai, prisiminimai, taip pat medžiaga iš senų ūkininkų kalendorių, kitų šaltinių, kai linai šalyje dar buvo plačiai auginami…

Profesionaliai išleistas, išradingai sumaketuotas leidinys (leidykla „Idėja plius“) prie šių ir ateinančių metų kiekvieno mėnesio kalendoriaus lentelės pateikia tekstus ir nuotraukas, daugiau ar mažiau atitinkančius tuo metų laiku su linais susijusias veiklas. Ir reikėtų pagirti sudarytojus, kad sugebėta pažvelgti plačiau, paieškota įdomių tekstų. Tarkime: linai žydi liepą – ir vienais, ir kitais metais. Pasidžiaugiame pasakojimu apie žydėjimą šiemet, o apie ką pasakoti 2024-ųjų liepą?

Ogi – daug ir plačiai – apie aliejus (ne tik linų, bet ir kitus, kažkada pačių gamintus). Taip 24 skirsniuose – mažesniuose ir didokos apimties – papasakota ir lino, su juo susijusių darbų, tradicijų istorija, ir tai, kas ir kaip buvo nuveikta ją gaivinant. Pastudijavus visą medžiagą tikrai praturtėji žiniomis, nes tai lyg maža enciklopedija.

…„Lino taku“ Šunskų seniūnijos kaimuose pradėta vaikščioti 2017-aisiais. Gustabūdžio kaime Teresės ir Kęstučio Pėtelių sodyboje įvyko pirmoji taip pavadinta šventė. Kitais metais jau kvietė Irenos ir Algio Alenskų sodyba Vekeriotiškės kaime, o 2019–2021 metais linai augo ir kvietė burtis Laimos Salasevičienės sodyboje Dielinės kaime.

2022-aisiais renginys, apibendrinęs pradžioje minėtą projektą, vyko Kristinos ir Arūno Brokevičių sodyboje. Tai buvo linarūtės šventė, o linus mažame laukelyje sėjo ir užaugino Titas Mockevičius, dar labai jaunas, bet jau daug giluminių dalykų liaudies tradicijose, senuosiuose darbuose ir papročiuose atradęs žmogus.

Nors šis projektas baigėsi, ir „Gegužraibės“ bendruomenės pirmininkė Audronė Šlyterienė, dėkojusi visiems padėjusiems ir palaikiusiems, šiuo kalendoriumi apibendrino gražius darbus ir tarsi padėjo tašką, būtų gaila, jei nebūtų tęsinio.

Nors užfiksuota nemažai pasakojimų ne tik iš šio krašto (lankytasi Krikštėnų kaime Ukmergės rajone, kur puoselėjamos amatų tradicijos, yra ko pasimokyti, taip pat kitur), o nuotraukose – daug originalių ir atkurtų įrankių, įrangos, reikalingos linų apdirbimui, visgi veiksmui, vyksmui tai negali prilygti. Auga 2021 metais pasodintas ąžuoliukas linų augintojų garbei – gal nenunyks ir šis gražus sąjūdis?

…Žinovai teigia, kad Lietuvoje linai buvo auginami jau prieš 4000 metų, pasaulyje – dar seniau. Lino rūbas mielas kūnui, o sielai jis daugiau nei daiktas: ir staltiesė ant šventinio stalo, ir įkapės, ir nuotakos kraitis ankstesniais laikais – viskas susiję su linu. Mielai vasarą rengiamės lininį rūbą – nemažai kainuojantį, tik ne iš mūsų kraštuose auginto šis siūlas verptas, austas… Kodėl? Sako, nepelninga, neapsimoka…

Lina VOLUNGYTĖ