…Vaikštome, darbus dirbame, sapnus sapnuojame – gyvename, ir dažnas kasdienėje rutinoje nieko išskirtinio nė nepastebi ir nepajunta. Tad išgirdęs suabejos: iš kur jau tas lietaus geltonumas, gal chemija kokia ar Afrikos smėlynų dulkės? Jeigu kada seniai girdėta poezijos eilutė ar dainos posmas dar neužsimiršo, gal ateis mintis, kad tai – poetų sugalvota: rudenį, nugeltus lapams ir juos blaškant vėjams, jie vaizduotėje ir mato tokį lietų…
Kodėl čia mes apie tai – juk už lango stabili, regis, jokiais būdais ar burtais neįveikiama pilkuma. Norom nenorom prisimeni Juozą Erlicką: „Gyvenimas pilkas ir kostiumas pilkas, / Ir pilkas vidinis pasaulis…“ Ar ir jūs jautėte tai šią besibaigiančią žiemą, kai sausį, pasirodo, saulė tešvietė penkias valandas (!) per visą mėnesį? Štai ko mums, pasirodo, trūko – „geltono lietaus“, nors jo taip ir neįvardijome, nors iš tiesų jis – saulės šviesa, daranti stebuklus.
Tokios šviesos blyksnių blyksnius, persipynusius su begale spalvų, dabar mums dovanoja šakietis dailininkas Algimantas Vorevičius. „Tarp vandens ir dangaus“ – taip vadinasi neseniai Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje atidaryta jo personalinė tapybos paroda: tereikia užsukti ir… įsisukti į žvilgsnį prikaustančius sūkurius. Neskubėkite teigti, jog abstraktūs paveikslai ne jums, nes nesuprantate. Nė nepajusite, kaip imsite klaidžioti po dangaus (o gal – vandenų?) mėlynes, tokias viliojančias ir paslaptingas, kad norisi nerti vis giliau. O gal plūstelės į veidą vasaros karštis iš paveikslų, kuriuose vyrauja geltona, ištryškusi dar ir begale niuansų – arba prikaustys žvilgsnį keistai susipynę siluetai, nors iš tiesų jų ten gal nė nėra…
Parodos atidaryme Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė priminė, kad būtent Šakių dailininkai buvo vieni pirmųjų, geranoriškai atsiliepusių į kvietimą „apgyvendinti“ naująsias parodines erdves prieš keliolika metų. Nuo to laiko susitikta, bendrauta ne kartą, tačiau ši Algimanto Vorevičiaus darbų paroda – išskirtinis įvykis, nes ne viename žanre besireiškiantis, taip pat pedagoginį darbą seniai dirbantis kūrėjas autorines parodas rengia nedažnai.
Pats autorius apie kūrybą kalbėjo žaismingai – tarsi viskas vyktų savaime: užlieji dažų, papučia vėjas, užkrinta praskrendančio paukščio plunksnelė… „Pats nieko nedarau – tai Dievo ranka… Myliu vandenį, žiūriu į dangų, todėl paroda vadinasi „Tarp vandens ir dangaus“, o svarbiausias dalykas čia yra tas žodelis „ir“ – jame mes visi. Dabar toks neramus, negeras laikas – piktumai, nerimas aplink, daug menininkų stengiasi atspindėti socialines, kitas problemas.
Tai visą laiką su mumis, apie tai negali negalvoti. Bet norisi ir šviesos, gėrio, pozityvumo, nes jei ryte šviečia saulė, čiulba paukštis – tai jau gerai.“ Šią parodą jis sakė skiriantis žmonai Audronei – vos prieš dieną jie paminėjo bendro gyvenimo keturiasdešimtmetį. (Marijampoliečiai ne taip seniai turėjo progą gėrėtis ir Audronės dvigubo šilko paveikslais – gal čia miražas, bet kai kurios vyro drobės irgi švyti tarsi keliasluoksnis šilkas ar batika…)
„Tylus pasivaikščiojimas“, „Geltonas lietus“, „Vandens stichija“, „Sidabrinis ruduo“, „Piliakalnio šviesa“, „Gelmės šviesa“, „Virpantys rasos lašai“… Tai tik keli pavadinimai, maginantys ieškoti A. Vorevičiaus tapybos kodo…
Paroda veiks iki kovo 7 dienos.
Nijolė LINIONIENĖ
