Vasarį Marijampolės kultūros centre – parodų gausa. Antrą mėnesio šeštadienį didelis besidominčiųjų būrys turėjo progos susipažinti iš karto su dviem iki šiol nepažintais autoriais ir dviem skirtingų žanrų jų kūrinių ekspozicijomis. Daug kam naujiena buvo tai, kad abu autoriai – mūsų kraštiečiai. O juos atlydėjęs muzikuojantis duetas taip pat sietinas su Marijampole…
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Fotografijų parodą „Tyla manyje. Sapnuojančios pievos…“ iš Šiaulių atvežusi Inga Radavičienė yra augusi Netičkampyje, todėl sakė ypač jaudinasi, nes tarp susirinkusiųjų – nemažai buvusių ir tebesamų bičiulių. Viena iš jų, Vita Gvazdaitienė, prisipažino, jog vadovauti atidarymo renginiui pasiryžusi tik todėl, kad Inga – tas žmogus, į kurį gali atsiremti bet kokiu atveju, ir visai nesvarbu, kad skiria atstumas… Ji šiltai pristatė autorę, kuri ir savo darbais, ir žodžiais kviečia: „Išeikite į pievas, sutikite saulėtekį, patirkite džiaugsmą, parodykite tai artimiausiems žmonėms“.
Ir iš tiesų jos nuotraukose svarbiausia – rytmečio saulė, kartais lyg ir nematoma, bet visada kurianti: kviečianti į naują dieną, paslaptingai klostuojanti ūkus virš horizonto ar akmenų rato, keistai nuauksinanti rudenėjančius augalus… Ir visada – viltinga. Tai pastebi ir filosofas Jurgis Dieliautas: „Gerai valdoma kompozicinė vizualinė sandara, saikingas ir tikslingas spalvų santykis, gebėjimas atsiriboti ir nusišalinti nuo fiksuojamos ir redukuojamos aplinkos.
Debiutuojančiai fotografijos baruose autorei tai yra privalumas. (…) Autorė intuityviai ir jausmiškai bando aprėpti peizažinę įtaigą, įspūdžio prasprūstančią raišką, spalvų dėliones. Mus pagauna voratinklio pagunda, žolių besistiebianti galia, vitalizmo permaina ir kitos aplinkybės.“
…Antroji – marijampoliečio Edgaro Pockevičiaus (jis – Ingos sūnėnas) abstrakcijų paroda „Geoglifai“– buvo tikras siurprizas net ir jį pažįstantiems, nes retas žinojo, kad vyras tapo. Ką reiškia paslaptingas parodos pavadinimas? Paslapties nėra. Geoglifai – tai didelės apimties piešinys ar meninis motyvas, išraižytas žemės paviršiuje (kaip senieji raižiniai ant uolų) ar suformuotas iš akmens, skirtingos uolienos, žvyro – taip aiškinama oficialiuose šaltiniuose. Šio autoriaus „Geoglifai“ – didelio formato abstrakcijos, įkvėptos, pasak jo paties, ir konkretaus vyksmo, įspūdžio, o kartais – vidinio balso…
O savitą įspūdį darbams suteikia tai, jog Edgaras naudoja… automobilinius dažus. Jurgis Dieliautas šiuose paveiksluose įžiūri unikalumą: „Gamybiniai, pramoniniai dažai turi, regis, tikslią ir uždarą technologinę paskirtį. Išdrįsus pakeisti, išvesti į kitą, kūrybinę-improvizacinę plotmę išplečiama pačių dažų tikslingumo plotmė. (…) Mus pasitinka kita, sudėtingesnė, eko-estetinė perkėla. Tapoma aplinkai draugiškais dažais, kartu kuriant naują medžiaginę, gamybinę-kūrybinę, techninę-estetinę sąveiką.“
Buvo ir muzikinis renginio klodas. Padėti bičiuliams atvyko Vilija Gruodytė-Šeputienė su vyru Ramūnu (abu Pilies teatro Klaipėdoje aktoriai ir dainuojamosios poezijos atlikėjai). Vilija – marijampolietė ir nors jau trejetą dešimtmečių gyvena kitur, sakė labai besidžiaugianti matydama daug mielų žmonių. Ne mažiau džiaugėsi dabar retai Marijampolėje besilankanti Nijolė Gruodienė, nepaisant atstumo tebesidominti tuo, kas vyksta šiame mieste.
Nijolė LINIONIENĖ