Kai marijampolietės Editos feisbuko paskyroje pamačiau klausimą, gal kas pažįsta siuvėjų, nes reikia audinių atraižų kamufliažiniams tinklams, stabtelėjau: įdomu! Kai ėmiau domėtis, kelias nuvedė į Kauną, kur Urmo bazės teritorijoje esančiose patalpose savanoriai pina tinklus. O visus ūkiškus ir logistinius reikalus savo rankose laiko 33-ejų kaunietė Olivija Anaškinaitė. „Apleidau savo verslą – mano grožio salone merginos dirba, o aš padedu Ukrainai“, – sako pašnekovė.
Nuotraukos iš Olivijos Anaškinaitės asmeninio albumo
Kai baltą kosmetikės drabužį ir šiltą kabinetą su relaksacine muzika iškeiti į kerzus, galima sakyti, jais žengi iš komforto zonos. Žengi į kitą, kur kas atšiauresnę zoną, kurioje ir parako kvapo tenka pauostyti. Olivija nuo 2022-ųjų kovo pradžios su savanoriais pina tinklus. Sukūrusi feisbuko grupę „Saugus prieglobstis LT“, netrukus galėjo džiaugtis, kad atsirado gana daug savanorių, prisijungusių prie šio paramos Ukrainai fondo, kuris padeda nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams.
Paklausta, kodėl paramos fondo „repertuare“ atsirado kamufliažiniai tinklai, Olivija paaiškina paprastai:
– Pirkti jie labai brangūs. Mažesni (1 kv. m) tinklai kainuoja apie 100 eurų, o didesnių (5×5 kv. m) kaina siekia net apie 600 eurų. Beprasmiška pirkti, kai šitiek visko ir taip kare reikia. Tai sumanėme, kad tokia pagalba bus prasminga, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, dviem dideliais tinklais galima uždengti visą tanką. Tinklų reikia labai daug – jais maskuojamos slėptuvės, apkasai.
Tinklų spalvą taiko prie gamtos ir metų laiko: žiemą juose daugiau baltos spalvos, kitais sezonais – žalios ar rudos.
Pinti tinklus, sako Olivija, nėra sudėtinga ar sunku, bet darbas gana monotoniškas. Smagu, kad yra tokių pynėjų, kuriems „viskas čia gerai“ ir visai ne problema stovimas ir kruopštus darbas. Visgi savanorystė yra savanorystė: vieni savanoriauja ilgiau, kiti trumpiau, tad žmonės keičiasi. Yra atvažiuojančių į Kauną ir iš Vilkaviškio, ir iš Marijampolės. Socialiniai tinklai išties padeda nutiesti gražius saitus: vieni atveža audinio skiaučių, kiti – numegztų vilnonių kojinių kariams ir Ukrainos vaikams. Olivijos tikslas – kad visa tai kuo greičiau pasiektų tam tikras Ukrainos vietoves, ypač tas, kurių nepasiekia didieji labdaros srautai. O tos nepasiekiamos vietos, kaip tyčia, pačiuose karščiausiuose karo taškuose.
– Prieš Kalėdas kariams surinkome apie 500 dovanų, vaikams apie 600.
Batų dėžutėse buvo supakuotos pačios įvairiausios dovanėlės: žibintuvėliai, elementai, kava, saldumynai, vaikams – taip pat saldumynai ir žaisliukai.
Tąsyk su dovanėlėmis į Dniprą važiavo ir pati Olivija.
– Kariai mus vadino išprotėjusiais, kad šitaip rizikuojame karo zonoje. Bet toks yra savanorių darbas, tai buvo mūsų pačių apsisprendimas ten važiuoti.
– Rizikavote?
– Taip, teko patirti rusų apšaudymą. Iš vakaro ir ryte mieste buvo gana ramu, sėdome į du automobilius. Girdėjome šaudymo garsus, bet kol nematai, tai atrodo jie kažkur toli.
Skubėjome – norėjome aplankyti ir nudžiuginti vaikus, kurie gyvena rūsiuose, taip pat ir žmonių susibūrimo vietas, kur jie ateina karštos arbatos. Pabendravome su kariais. Laisvu laiku jie ne miega, bet važiuoja dalinti maistą žmonėms, ypač senukams, pašeria be šeimininkų likusius šuniukus ir kates. Jei atvirai, tai dalis karių yra be galo pavargę, kai kuriems prasideda depresija. Manome, kad mūsų surengta akcija sugrąžino dvasią ir viltį – juos palaiko Lietuva, palaiko visas mąstantis pasaulis – ir jiems tai labai svarbu, džiaugiasi ir labai tai vertina.
– Visa tai graudu net klausyti. O kas visai „nurovė stogą“?
– Sutikome paaugliukų, kurie aštuonerius metus (nuo 2014-ųjų) gyvena rūsiuose. Jie nematę civilizacijos ir normalaus pasaulio. Kažin, ar skaityti moka. Gaila vaikų. Jie turi teisę į mokslą, geresnį gyvenimą, bet tėvai, dievaži, susipykę su protu – nelenda iš rūsių, nors tu ką. Ir patiems kariams tai problema – karas yra karas, ir kai žinai, jog štai rūsiuose yra žmonės, negali kariauti beatodairiškai, reikia juos saugoti.
– Naujuosius sutikote karo zonoje?
– Taip, bet taip ir buvome suplanavę. Visur intensyvėjo apšaudymai. Kai jau pasukome namų link, rusai buvo pakėlę dronus, taigi gavome „gradų“ ir artilerijos. Kadangi buvome pravėrę automobilio langą, jutome parako kvapą.
– Dabar vėl esate prapuolusi veiklose – kai skambinau jums tartis dėl pokalbio, kaip tik pirkote 10 racijų, 5 ausines ir 5 kroviklius (tiek prašė kariai iš fronto). Minėjote, kad šiems pirkiniams išleidote 5114,39 Eur. Iš kokių lėšų visa tai darote?
– Mūsų fb grupėje „Lietuva padeda Ukrainai“ – apie 49 tūkstančiai žmonių. Čia suplaukia labai daug informacijos, o pamatę, ką darome, žmonės siūlo ir savo paramą – vieni pinigais, kiti savanoryste. Įkūrėme fondą, gavome patalpas. Gyvuojame. Paramą renkame pagal prioritetus, pirmojoje vietoje visada – kariai, karštosios zonos. Štai Varėnoje moterys susiorganizavo ir mezga vilnones kojines – ir kariams, ir vaikams. Iš tokių paprastų dalykų išauga gražiausios iniciatyvos. Dėkojame visiems už tai.
– Ačiū Jums ir stiprybės! Nepavarkite!