Laikotarpis nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios yra ypatingas. Daugelis širdimi jaučiame, ką šios datos mums reiškia. Šiuo metu daug kalbama ir apie vienybę, jos linki politikai, pabrėždami, kad vienybė – tai galybė. O jei atmestume pompastiką? Ką apie vienybę mano mūsų krašto žmonės?
Egidijus Bavikinas, atlikėjas, dainininkas, Plutiškių bendruomenės atstovas (Kazlų Rūdos sav.):
– Nuo Sąjūdžio, kurį laikome vienybės apogėjumi, praėjo nemažai laiko. Bet man atrodo, kad sąmoningumas, pilietiškumas, bendruomeniškumas Lietuvoje nuolat auga – kaip ir vienybė! Tai rodo stiprus Ukrainos palaikymas, akcija „Radarom“ ir panašios.
Gyvenu mažoje kaimo bendruomenėje, bet ji labai aktyvi ir vieninga, kai reikia spręsti bet kokią problemą. Matau, kad ir Lietuvoje, esant bendram tikslui, galime greitai ir kokybiškai susijungti į vieną darnią jėgą!
Neringa Sajauskaitė-Juknevičienė, pedagogė:
– Žiūrėdami naujienas apie eilinį kartą siautulingai protestuojančius prancūzus ar skaitydami apie avialinijų darbuotojų masinius streikus, tikriausiai ne vienas pagalvoja: o mūsiškiai tai niekada taip nedaro, čia jų nesuorganizuosi, kad pakeltų vėją. Vienas kitas protestuoja, o palaikančių – menka saujelė, ir ta pati greitai pabyra. Ar tai reiškia, kad mes užguiti, praradę viltį?
Nebesitikim jokių gerų permainų? Ar tai reiškia, kad pamiršom, ką reiškia vienybė ir stiprybė vienybėje? Tikrai ne! Jau vien pastaraisiais metais lietuviai pademonstravo stulbinančią vienybę remdami nelaimės ištiktus Ukrainos žmones. Vienybę, kurią paskutinį kartą matėme gal tik Baltijos kelio metu. Ir tai yra gerai! Mes vieningi svarbiuose dalykuose. Mes vieningi, kai gresia pavojus tautai, šaliai.
Mes vieningi, kai saugome savo Nepriklausomybę (nes grėsmė Ukrainai – grėsmė ir mums.) Vieningi, nes suprantame, kad Lietuva – maža šalis su ribotais ištekliais, vis dar nėra gimstamumo ir mirtingumo balanso. Nors ir mažesnė, bet vis dar opi problema – emigracija. Todėl žmogus tiesiog negali kelti bereikalingų bangų dėl savo menkų asmeninių poreikių ir negali chuliganiškai siautėdamas, keldamas chaosą bandyti išsireikalauti neadekvačios naudos.
Praėjo jau 33-eji metai nuo antrą kartą (ir tai yra svarbu!) iškovotos Nepriklausomybės, tauta tikrai paaugo ir pasikeitė. Bet nereikia tikėtis, kad menkystų išdavikų genai ėmė ir stebuklingai išnyko. Jų yra ir dar ilgai bus. Jie turės savo nuomonę ir teigs, kad barškinti būgneliais ir spjaudytis Sausio 13-ąją yra jų teisė. Tokie nei maršuodami, nei garsiai šaukdami nepasieks savo tikslų – išbalansuoti Lietuvą, paskleisti sumaištį ar griaunančias abejones, supjudyti žmones.
O visi kiti – pagerbs žuvusiuosius, prisimins tą slogią naktį ir visus, drąsiai stojusius prieš tankus, vėl pajus mus vienijančią drąsą ir pasiaukojimą. Jie niekada nepamirš, dėl ko esame laisvi. Tada drauge su visais vėl švęs ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją! (O įsivaizduojat, yra siūlančių vienos šventės atsisakyti argumentuojant, kad tai nereikalingas išlaidavimas ar „ta kita“ nebesvarbi). Oriai ir vieningai tikriausiai teks atlaikyti dar ne vieną išsišokimą.
Gal ne visi vieningai eina į pavasarines talkas – bet kas ateina, padaro visų mūsų gyvenimą gražesnį. Gal ne visi demonstratyviai skelbiasi socialiniuose tinkluose, o verčiau tyliai ir nuoširdžiai lanko vienišus senukus, savanoriauja ligoninėse, dirba su vaikais, paaugliais, priglaudžia išmestus gyvūnus. Nepaliaudami, nepaisant nieko, dirba mokyklose, gaisrinėse, policijoje, ligoninėse. Čia yra mūsų tautos stiprybė. Nes mes vieningi svarbiuose dalykuose.
Andrius Vaškevičius, verslininkas, grybų augintojas:
– Manau, kad keletą pastarųjų metų vienybės Lietuvoje nebuvo daug. Ypač pasikeitus valdžiai (2020 m.) dar labiau pasijuto visuomenės susipriešinimas. Be abejonės, pirmiausia prisidėjo pandemija, kuri ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ne tik atėmė gyvybes, tačiau ir suskaldė visuomenes. Kitas svarbus dalykas – naujosios kartos politikai Lietuvoje gana reikšmingai įsitraukė į valstybės valdymą.
Atėję su naujomis vertybėmis jie bandė (ir tebebando) įgyvendinti pokyčius, kurie senesnei „tradicinių vertybių“ kartai atrodo nepriimtini. Tai man atrodo visiškai natūralu, tačiau vienybės Lietuvoje nuo to tikrai neatsiranda daugiau.
Visgi skirtingos nuomonės nereiškia, kad turi atsirasti priešiškumas ir konfliktas. Norėtųsi, kad daugiau žmonių Lietuvoje tai suprastų ir išmoktų įsiklausyti ir priimti kitus tokius, kokie jie yra. O realybėje mažesnių ar didesnių vienybės ir pagalbos pavyzdžių matau kasdien.
Karas Ukrainoje, kad ir koks būtų siaubingas, labai padėjo lietuviams susivienyti. Jis parodė, kad net ir būdami maži, kovoje prieš blogį galime padaryti daug. Vienybė Lietuvai šiuo metu yra svarbi kaip niekada ir reikia nepamiršti, kad ją nuolat bandoma trikdyti.
Tačiau esu tikras, kad Lietuvos visuomenė yra stipri ir išliks vieninga visų aplink vykstančių neramumų fone.
Daiva Klimavičienė