„Kiek save prisimenu, man visada labai rūpėjo rūbai. Kai buvau maža, į rankas imdavau adatą, siūlą, audinių skiautes ir siūdavau rūbelius savo lėlėms. Vėliau svajojau apie rūbus sau ir prieš užmigdama mintyse kurdavau jų kolekcijas“, – pasakoja marijampolietė Aušra KLIMAVIČĖ, jau keleri metai gyvenanti Vilniuje.
Pradėjusi grožio paieškų kelionę mamos proginių drabužių salone, gražinusi marijampoliečių šuniukus, dabar žavi moteris visos Lietuvos moterims padeda pajusti stilių ir visada atrodyti puikiai.
Kelionės pradžia – Marijampolėje
Aušros kelias į grožio sritį prasidėjo mamos vestuvinių suknelių nuomos salone. Ten nuo vaikystės ji praleisdavo kiekvieną laisvą akimirką, mėgaudavosi matydama, kaip puošiasi moterys, kaip parinkus tinkamą įvaizdį, jos pražysdavo gražiausiomis spalvomis, kaip pavirsdavo princesėmis ir karalienėmis. Pamažu šis pomėgis tapo kasdienine Aušros veikla. Todėl ir šiandien ji sako, kad visos mes esame princesės ir karalienės ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar norime nešioti karūną, ar ne.
– Perėmiau veiklą iš mamos ir vestuvinius bei proginius įvaizdžius kūriau savarankiškai. Taip išlavinau savo skonį, sugebėjimą matyti detales ir kurti bendrą harmoningą įvaizdį, o praktines žinias įtvirtinau universitete studijuodama siuvinių dizainą ir technologijas. Visgi nors ir su malonumu kūriau kolekcijas ant popieriaus ir vaizduotėje, dizainere taip ir netapau, tačiau meilė moteriškumui ir vieningam, kokybiškam, elegantiškam įvaizdžiui lydi mane kiekvieną dieną, – sako Aušra.
Vedama ambicingų asmeninių tikslų po studijų, kaip ir daugelis jaunų žmonių, Aušra išvyko į užsienį, Airijos sostinę Dubliną, iš kur sugrįžo beveik po 6-erių metų. Tuomet mamos paskatinta Marijampolėje atidarė dekoratyvinių šuniukų kirpimo saloną, o Maskvoje baigė šios specialybės kursus. Vėliau ten pat išmoko keturkojų dažymo ir tatuiravimo meno, kas dar buvo neįprasta mūsų šalyje. Greitai keturkojų šeimininkai įvertino kruopštų ir atsakingą meistrės darbą ir norinčių patekti į Aušros saloną eilė kartais susidarydavo iki mėnesio. Supratusi, kad nebespėja viena, meistrė šuniukų kirpimo išmokė dar dešimt merginų. Apie konkurenciją, pasak jos, net negalvojusi, nes kokybiškai atliekančioms bet kokį darbą jo niekada nepritrūks.
Žygis tarsi atvėrė akis
Pavargusi nuo kasdienio darbo 2016 m. Aušra išėjo į piligriminį šv. Jokūbo kelią „Camino de Santiago“ Ispanijoje. Per mėnesį įveikti 865 kilometrai ir viena kuprinė, kurioje tilpo visi kelionei būtiniausi daiktai, tarsi atvėrė moteriai akis – ji suvokė, koks absurdiškas yra noras turėti visko daugiau, negu iš tikrųjų reikia.
Ne paslaptis, kad turinčiai dizainerės išsilavinimą marijampolietei buvo labai svarbu, jog rūbai būtų ne paprasto ir nuobodaus silueto, o kuo įdomesni ir neįprasti. O kur dar spalvų įvairovė! Taigi savo drabužinėje Aušra turėjo sukaupusi didžiulę rūbų kolekciją ir gausų aksesuarų asortimentą.
– Kelionėje atgavusi sielos ramybę, atsipalaidavus mintims sekė tolimesni gyvenimo pokyčiai, pilni iššūkių. Tad mano tikroji kelionė ir prasidėjo, kai sugrįžau iš jos ir tvirtai žinojau, kad turiu sekti paskui savo svajones ir jas pildyti. Pirmiausia nutariau parduoti namus Marijampolėje ir persikelti į Vilnių, tačiau tai padaryti nebuvo lengva, nes turėjau visko gerokai per daug.
Ypač rūbų, sunkiai telpančių mano drabužinėje-kambaryje, kuriame vyravo visiškas chaosas. Skirtingų spalvų, siluetų ir stilių rūbai tarpusavyje visiškai nederėjo ir užėmė daug vietos ne tik spintoje, bet ir mano galvoje. Naujoje vietoje kur kas mažesnė spinta privertė susispausti ir atsirinkti tik tai, kas man tiko ir patiko. Tai buvo nemažas iššūkis, nes noras gražiai rengtis ir atrodyti įdomiai, stilingai niekur nedingo. O dar suvalkietiškas taupumas, kai išmesti gaila… – šypsodamasi prisipažįsta Aušra.
Supratusi savo norą visuomet turėti funkcionalų garderobą ir kiekvieną dieną apsirengti kitaip, neišleidžiant tam daugiau, nei reikia, moteris pradėjo studijuoti profesionalioje stilistų mokykloje, kur ne tik įgijo profesionalios įvaizdžio stilistės diplomą, bet ir suprato, kad įgytomis žiniomis nori dalintis, įkvėpti moteris mylėti save ir kartu su jomis kurti joms artimą, patogų, harmoningą, elegantišką ir pasitikėjimo suteikiantį įvaizdį.
Įkvėpimo šaltinis – stilingos moterys – Ryškiausia mano vaikystės grožio ikona buvo močiutė, tėčio mama. Puikiai prisimenu, kaip mama pasakodavo, kad močiutė labai kruopščiai rūpindavosi savo išvaizda, plaukais, oda, stiliumi. Relikvijų ir sentimentų dėžutėje iki šiol laikau jos gintarinę sagę ir elegantišką laikrodį, kurį ji kiekvieną sekmadienį segėdavo eidama į bažnyčią. Giliai į atmintį įsirėžė močiutės nuotrauka, kur ji sanatorijoje stovi vilkėdama elegantišku paltu su lapės apykakle – kaip tikra dama.
Apie grožį ir stilių ne mažiau nusimanė ir mano mama, ugdžiusi ir formavusi manyje grožio bei moteriškumo puoselėjimo suvokimą. Kiek prisimenu iš vaikystės, mama visada mėgo vilkėti gražiais, jaunatviškais ryškių spalvų rūbais, skoningai pasidažyti, o tai formavo mano spalvų, stiliaus, moteriškumo ir elegancijos suvokimą. Kai buvau vaikas, mama visada sakydavo, kad plaukai yra moters puošmena ir karūna, todėl svarbu visuomet juos tinkamai prižiūrėti ir puoselėti, nevalia eiti į gatvę neplautais plaukais.
ą patį ji sakydavo ir apie šypseną, tad įprotis ja rūpintis mane lydi nuo pat mažų dienų. Mama neleisdavo man vaikščioti po namus su sportinėmis kelnėmis ar chalatu ir primindavo, kad moteris turi visuomet atrodyti gražiai, ne tik išėjusi iš namų, bet ir juose būdama. Šiomis taisyklėmis vadovaujuosi iki šiol ir jaučiu, kad tai man suteikia didžiulį pasitikėjimą savimi. Tą patį primenu ir savo sekėjoms socialiniuose tinkluose.
Mano gyvenimo pokyčiu ir karjeros posūkiu ypač didžiavosi mano dukros, nes natūralu, kad stilius joms taip pat yra labai artimas dalykas – juk apie tai jos girdėjo nuo pat mažens. Manau, kad savo asmeniniu pavyzdžiu galiu parodyti, kad niekada nevėlu pradėti daryti tai, kas yra tavo tikrasis pašaukimas ir misija. Labai džiaugiuosi atradusi ją – padėti moterims keisti savo gyvenimą rūbų pagalba. Stilius yra galia!
Be abejo, visiems įtikti ir patikti neįmanoma.
Skonis yra subtilus dalykas, visi tai suprantame savaip. Asmeninis stilius yra ne apie madą ir tendencijas, tai – kiekvienos moters istorija, pasakojama per rūbus. Žinau, kad darau tai, kas yra mano didžioji gyvenimo aistra, turiu savo viziją. Taip pat žinau, kad yra ir apkalbančių mano veiklą, bet tai, kas vyksta man už nugaros, tai jau ne apie mane, – šypsosi Aušra.
Išorė neatsiejama nuo vidaus
Išminties ir žinių Aušra ieško knygose, paskaitose, stovyklose ir randa atsakymus į iškylančius klausimus, kuriuos taiko kasdieniniame savo gyvenime. Domisi psichologija, sąmoningumu ir saviugda. Nuolat gilinasi į savo vidų, jausmus, pojūčius ir sąmonę. Savęs tyrinėjimas, savistaba, pasak jos, padeda suprasti, kad mūsų išorė yra labai glaudžiai ir betarpiškai susijusi su vidumi.
– Šiandien mano pagrindinis tikslas – padrąsinti ir įkvėpti moteris bei parodyti joms, kad mes visos žingsnelis po žingsnelio galime siekti tokio gyvenimo, kokio norime, apie kokį svajojame. Reikia tik panorėti. Savo pavyzdžiu noriu parodyti moterims, kad gyvename tik vieną gyvenimą savo kūne ir nėra ko bijoti išbandyti kažką naujo, bent kartais išeiti iš komforto zonos ar tunelinio mąstymo.
O kaip dažnai mes bijome net pamėginti! Juk gyvenimas – tik žaidimas! Žiūrėkime į viską paprasčiau! Auginkime savo pasitikėjimą, nes kai stigs jo mūsų viduje, tai nesijausime gerai nei su puošniausiu rūbu, nei su gražiausia šukuosena.
Mes visos galime būti karalienės, visos esame unikalios, skirtingos ir išskirtinės. Tikėkime savimi ir savo jėgomis, nebijokime eksperimentuoti ir išbandyti įvairius dalykus. Nes kada, jei ne dabar?! Ir atminkime, kad visi mūsų įsivaizduojami trūkumai dažniausiai yra tik mūsų galvose, – pataria stilistė Aušra.
P. S. Aušros stiliaus įžvalgomis ir patarimais su „Suvalkiečio“ skaitytojomis dalinsimės kituose „Valandėlė sau“ puslapiuose.
Marija BURBIENĖ