Jau metai, kai agresorius iš rytų įsiveržė į Ukrainą, laisto jos žemę nekaltų žmonių krauju. Tik ukrainiečių kovingumas ir visos Europos žmonių susitelkimas sustabdė Kremliaus planus užimti Ukrainą per tris dienas. Jiems nepavyko ir nepavyks! Tuo tvirtai tiki Ukraina ir prie jų pergalės prisidedanti Lietuva, kuri vienybę su už savo ir mūsų visų laisvę kovojančia šalimi įrodė per 26 dienas akcijoje RADAROM surinkusi 14 milijonų eurų, už kuriuos bus nupirkta 14 radarų, saugosiančių Ukrainos dangų.
Pagalbos ukrainiečiams reikia kasdien
Visus metus vardan Ukrainos pergalės susitelkę buvo ir marijampoliečiai – aukojo pinigų, rinko drabužius, maisto produktus, pirko medikamentus, ruošė automobilius. Nesuskaičiuojamą galybę kartų Marijampolės savanoriai lydėjo labdaros eskortus į Ukrainą, pasiekė karščiausius taškus, suteikė pagalbą kovotojams ir savo namų nepanorusiems palikti gyventojams.
Vienas iš pirmųjų su surinkta labdara į Ukrainą važiavo ir marijampolietis Ingas Ulkštinas. Pirmą krovinį su iš draugų, kaimynų surinktais daiktais, daugiausia – medicinine, karine amunicija, jis išvežė pernai kovo 5 d. Grįždamas į Lietuvą parsivežė nuo karo bėgančius ukrainiečius.
– Važiavau ir kaip karo instruktorius, mokiau ukrainiečius taktinės medicinos pagalbos, kaip pirmąją pagalbą suteikti nukentėjusiems sužeistiesiems pirmoje karo zonoje, – pasakoja Ingas.
Vienoje Marijampolės įmonėje dirbantis vyras jau šešti metai Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos 4-osios rinktinės 403 kuopos šaulys.
– Po privalomos karinės tarnybos sakiau, kad niekada daugiau neužsivilksiu uniformos, – sako I. Ulkštinas. – Bet kaip sakoma, „niekada nesakyk: niekada“ – esu šaulys, vilkiu uniformą ir tuo labai didžiuojuosi. Mano pareiga padėti kovojančiai Ukrainai, į kurią su humanitarine pagalba savo iniciatyva važiuoju nuolat. Važiuoju pagal asmeninius ryšius, ten gyvenantys draugai pasako, kokios pagalbos reikia. Dabar, kovo mėnesį, mano misija – nuvažiuoti į Bakhmutą, pristatyti medikamentų krovinį.
Su labdara I. Ulkštinas pasiekė karščiausius karo taškus. Buvo Bučoje, Irpinėje. Vežė ne tik būtinus daiktus, bet ir lietuves gydytojas – tris drąsias jaunas merginas.
Negalime pavargti padėdami Ukrainai
Pagalbą I. Ulkštinas organizuoja nuolat, tik kalbėti garsiai apie tai sako nelinkęs. Kaip ir visi gera darantys žmonės, kuklus vyras pritaria, kad geri darbai daromi tyliai. Turi jis ir nuolat padedančių bičiulių, nuoširdų ačiū sako broliams ir sesėms Marijampolės, Šakių, Kazlų Rūdos šauliams, kurie padeda surinkti labdarą, pakrauti automobilius, kartu liejo žvakes, o dabar pina komufliažinius tinklus.
– Susivieniję mes galime daug. Deja, kuo toliau, tuo sunkiau žmonės aukoja. „Aš jau daviau“, – kartais sako. Suprantu, kad gal ne visi ir išgali, bet nereikia iškart daug, geriau nors ir po kelis eurus kas mėnesį, nes parama – ne vienkartinė, o nuolatinė. Mūšiai vyksta nuolat, žmonės sužeidžiami, jiems reikalinga tvarsliava, vaistai, todėl aš jaučiu pareigą nors maža dalele palengvinti jų skausmą ir nuvežti reikalingų medikamentų bei kitų daiktų.
Mes negalime pavargti, nes karas tebesitęsia ir pagalbos reikia kasdien. Džiaugiuosi, kad visgi neabejingų žmonių tikrai yra daugiau, negu į viską numojančių ranka. Iki širdies gelmių jaudina draugų gerumas, jautrumas kitų nelaimei. Kartą prieš pat išvažiuojant į Ukrainą prieina prie manęs vienas kolega šaulys ir duoda 15 eurų. Nenorėjau imti, nes žinojau, kad iki algos tai jo paskutiniai pinigai. O jis: „Imk, jiems labiau reikia, aš kaime turiu ką valgyt…“ Ačiū jam. Ir visiems, kurie aukoja daiktus ar pinigų, ir tiems, kurie prisideda darbais, – už žmonių gerumą dėkoja Ingas.
Vyro noras prisidėti prie Ukrainos ir mūsų visų pergalės, kaip jis pats sako, jam labai svarbus. Į Ukrainą Ingas važiuoja asmeniškai iš ten gyvenančių draugų gavęs informacijos, kokia pagalba reikalinga. Dažnai ukrainiečiai patys suorganizuoja surinktos labdaros pervežimą. Štai ir dabar iš Norvegijos važiuodami dovanotu autobusėliu Marijampolėje jie pasikraus tai, ką Ingas bus surinkęs ir paruošęs.
Ne tik daiktais, bet ir darbu vyras prisideda prie paramos Ukrainai. Sužinojęs, kad UAB „Kadma“ vadovo Mindaugo Miciaus sutelkta komanda lieja apkasų žvakes, reikalingas fronto kariams ir civiliams gyventojams, Ingas taip pat prisijungė, o pamatęs, kaip tai daroma, su pagalbininkais patys liejo žvakes. Prie jų liepsnelių galima ne tik sušilti sužvarbusias rankas, išsidžiovinti šlapius drabužius, bet ir pasišildyti maistą, išsivirti arbatos. Kad būtų patogiau virš degančios žvakės pastatyti indą su vandeniu, marijampolietis sugalvojo ir pagamino specialius stovus ir pridėjo juos prie žvakių siuntų.
Komufliažinių tinklų reikia daug
Iš ukrainiečių draugų sužinojęs, kad šiuo metu ypač reikalingi komufliažiniai tinklai, I. Ulkštinas ėmėsi jų pynimo. Pirmieji į Ingo iniciatyvą atsiliepė sūnaus klasės mokiniai, jų tėvai ir mokytoja iš Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos.
– Džiaugiuosi, kad mano išsakytai idėjai pritarė klasės auklėtoja. Su moksleiviais, jų tėveliais ir mokytojais, taip pat prisijungus Marijampolėje gyvenantiems ukrainiečiams ir mano draugams – 403 kuopos šauliams – pagaminome pirmą komufliažinį tinklą. Jis jau fronte, – pasakoja I. Ulkštinas.
Dešimties metrų ilgis ir 4,2 metro plotis – maskuojančio tinklo ant karinių mašinų standartas. Tokio dydžio komufliažiniam tinklui pagaminti reikia erdvios patalpos, tad Ingas ragina prisijungti ir kitas mokyklas, kurių salėse, koridoriuose būtų patogu pinti didelius tinklus.
Žinoma, ne vien patalpos reikalingos – reikia ir talkininkų. Gaila, kad iniciatyvių žmonių pritrūko Keturvalakiuose – čia, mokykloje, pradėtas pinti tinklas kol kas nepabaigtas.
Kur kas entuziastingiau į I. Ulkštino raginimą sureagavo Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenė „Vieningas Ąžuolas“. Žmonės susitelkė ir nupynė didžiulį dešimties metrų tinklą.
– Bendruomenės pirmininkė Natalija Kulik – ukrainietė, jau seniai gyvenanti Lietuvoje, nuostabi moteris, visada pagelbės ir padės. Visa bendruomenė yra vieninga ir darbšti, – nuoširdžia pagalba džiaugiasi ir už ją dėkoja Ingas.
Tinklo pynimas, pasak iniciatoriaus, nėra sunkus – ištempi arba ant stalų pasitiesi tinklą ir per jo akutes kuo netaisyklingiau narstai, riši juosteles. Dirbti gali ir stovėdamas, ir sėdėdamas – kaip kam patogiau.
Daugiausia laiko užtrunka pasiruošimas – 3–4 centimetrų pločio 2–3 metrų ilgio juostelėmis sukarpyti medžiagą.
– O svarbiausia – reikia medžiagos! Bet kokios! – sako Ingas ir čia pat pasitaiso: – Tačiau nesinorėtų, kad žmonės klaidingai suprastų ir pradėtų valyti spintas, karpyti paltus. Reikia plonos, geriausiai sintetinės medžiagos – tokia ir narstyti lengviau, ir tinklas nebus sunkus. Be to, medžiaga turi būti tamsi, maskuojanti, nepastebima. Jeigu neturėsime pakankamai tokios, esame pasiruošę tamsia spalva dažyti netgi senas paklodes. Būtume dėkingi, jeigu kas namuose turėtų ir paaukotų tamsių spalvų nereikalingų drabužių, kuriuos nebūtų gaila karpyti. Tinka ir ploni trikotažiniai megztiniai, – prašo I. Ulkštinas.
Ingo pakalbinti geranoriškai prie tinklų pynimo akcijos pastarosiomis dienomis prisideda Marijampolės švento arkangelo Mykolo parapijos „Caritas“ savanoriai. Lig šiol karpę kartoną apkasų žvakėms, dabar šį darbą jie laikinai pristabdo ir pasiruošę pinti tinklus.
Rytoj, ketvirtadienį, kovo 2 d., 16.30 val. J. Bendoriaus g. 2, Marijampolėje, „Caritas“ savanoriai laukia visų, galinčių padėti. Čia pat prašoma atnešti ir pynimui tinkamos medžiagos. Be to, 3–4 cm pločio juostomis audinius ar nenaudojamus drabužius galima sukarpyti namuose ir atnešti į parapijos „Caritas“ (įėjimas nuo bažnyčios pusės). Taip darbas bus dar spartesnis.
Savo patalpas Kęstučio g. 3 tinklų pynėjams pasiūlė ir Marijampolės maltiečiai.
Daugiau sužinoti apie tinklų pynimą galima socialiniame tinkle „Facebook“ – specialiai šiai akcijai I. Ulkštinas sukūrė grupę „Maskuojantys tinklai Ukrainai“.