„Neįtikėtina“, „Kaip gražu ir subtilu“, „Kiek kantrybės turi ta menininkė“ – tokius ir panašius vertinimus buvo galima išgirsti Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje atidarant išties įspūdingą ir supratimą apie meną gerokai praplečiančią parodą mįslingu pavadinimu „Tuščių puslapių π“. O toji paslaptingoji π (Pi) – iracionalusis skaičius, kurio apytiksli reikšmė yra 3,1427. Šis skaičius yra konstanta – nekintantis dydis, plačiai naudojamas daugelyje geometrinių formulių. Kartu tai ir mistinis skaičius, kurio sekos pabaiga iki šių dienų dar nėra nustatyta.
Menininkę pristačiusi menotyrininkė Rasa Žukienė atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra labai nedaug kūrėjų, dirbančių su oda. Ir ankstesniais, sovietiniais laikais, mūsų šalyje jie nebuvo rengiami, tik vienas kitas patekdavo į Talino dailės institutą, kur galėjo studijuoti odininkystę. Naujosios parodos autorė Leonora Kuisienė savo darbuose sujungė ir odininkystę, ir knygrišystę, o pastaroji Lietuvoje turi gilias tradicijas jau nuo XIX amžiaus.
O kas gi bendro tarp Pi ir šios parodos? Smulkutė, aksominiu balsu kalbanti besišypsanti ir šilumą spinduliuojanti parodos autorė L. Kuisienė paaiškino, kad nenutrūkstamas kūrybos procesas jai primena matematinę skaičių sekos begalybę, o savotiška konstanta yra natūralios odos pasirinkimas ir tradiciniai knygrišio darbo būdai. Be to, jos akiratyje visada yra knyga, knygos forma – kartais tai prabangiu odiniu rūbu rengiama tikra, spausdinta knyga, bet dar dažniau naudojami tiesiog tušti puslapiai.
Autorė pristatė kiekvieną naujosios parodos darbą, paaiškino, kokia prasmė jame slypi. Ir laimingi tie, kurie tuos aiškinimus išgirdo, nes be jų kūriniai, jų giluminės prasmės nėra lengvai suprantami. Gal tai ir nėra blogai, nes tada kiekvienas juos priims taip, kaip jiems atrodys.
L. Kuisienė yra ir unikalių knygų-objektų kūrėja, „Menininko knygos“ konkurso Jungtinėse Amerikos Valstijose nugalėtoja, o parodos eksponatai inspiruoti grožinės literatūros kūrinių. Štai teatro režisieriaus kauniečio Vytauto Balsio romanas „Liepsnojantis kalavijas“ įkvėpė sukurti darbą, kuriame tiek kruopštumo, jis toks neįprastas, kad vargu ar kas nors ką nors panašaus yra matęs.
– Mane sudomino ir tokie naujos formos kūriniai – rutuliai, kurių viduje yra vieno ar kito literatūros kūrinio tekstas, eilutė, eilėraštis ar viršelis. Tie rutuliai yra tarytum sferos, ir jie taip pat siejasi su tuo paslaptinguoju Pi. Kiekvieno iš jų sukuriu po keturis egzempliorius – du atitenka literatūros kūrinio autoriui ir du lieka man. Vienam iš jų sukurti reikia maždaug mėnesio, tai reiškia, kad su vienu autoriumi dirbu apie keturis mėnesius, – papasakojo L. Kuisienė.
Jai knyga yra svarbi ir kaip tradicinė teksto laikmena, ir kaip naujas meno kūrinys – objektas, atskleidžiantis šios menininkės santykį su dabartinės ar klasikinės literatūros kūrėjais.
Menininkė naudoja per šimt-mečius odininkų ir knygrišių ištobulintas technologijas. Įdomios ir tokiems darbams reikalingos medžiagos – tai augalinio rauginimo oda, medžio dulkių fanera, sintetinis šilkas, dekoratyvinis aksomas, žalvaris, zomša, sendinto aukso pasta, vaškuota virvė ir kitos.
Jos kūriniai – minties ir kruopščių rankų darbas, ilgalaikių archaiškų fizinių procesų rezultatas. L. Kuisienė sakė, kad ji nuolat ieško naujų išraiškos formų, tad ji ėmėsi ir miniatiūrų projekto, kai buvo sukurtos 54 miniatiūros ir jos ateityje turėtų sugulti į atskirą labai neįprastą knygą. Kūrėja atrado ir fotografiją – jai kilo idėja fotografuoti rašytojus, kurie rankose laiko Rubiko kubą, taip pat savo objektams naudoja ir pačių kūrėjų rankraščius – sakysime, jie ranka parašo vieną eilėraščio eilutę, kurią paskui menininkė panaudoja savo objektui – rutuliui. Labai puiku, kad šalia darbų yra ir nuotraukos, kuriose galima matyti, kas yra jų viduje, kokie tekstai ten užrašyti.
Pastaruoju metu autorę sudomino ir galimybė pačiai tapti leidėja. Kai ji apsilankė neseniai vykusioje Knygų mugėje Vilniuje, tai naujų knygų neįsigijo, bet gavo vieno rašytojo rankraštį, kurį panaudos naujam darbui.
– Pastaruosius trejus metus mano kūryboje vyksta nuolatinė paieška, kaip išeiti iš tradicinės knygos formos, medžiagų ar įrišimo, tuo pačiu nepamirštant ir knygos ištakų, kai knyga buvo teksto saugojimo laikmena, – teigia menininkė apie tikrai labai įdomius savo darbus, kuriuose visiems pažįstama knygos forma pavirsta į knygą-objektą – unikalų rankų darbo kūrinį, retą bibliofilinį leidinį ir kolekcininko svajonę.
Ši paroda veiks iki kovo 26-osios, ir ji tikrai verta dėmesio, nes puikiai įrodo, kokios neįprastos meno formos gali būti ir kokių netikėtų rezultatų duoda menininko pasišventimas ir originalių, į nieką nepanašių idėjų įkūnijimas.