Tokį ar panašų klausimą neretai išgirsta Albertas Švenčionis, fotografijų parodos „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ autorius. Dabar šią parodą galime aplankyti Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus rūsyje (Vytauto g. 29). Jos atidaryme, skambant unikalioms dūdmaišių melodijoms (muzikavo Juozas Slaboda) dalyvavo autorius, pristatęs ir fotoalbumą „Būtsargiai“, išleistą 2021 metais. Jame 142 fotografijos – parodoje tiek, žinia, nesutalpinsi, tačiau pasigėrėti bent dalimi šio unikalaus Lietuvos paveldo, paieškoti „savojo“ piliakalnio yra puiki proga.
Kaunietis Albertas Švenčionis yra vyresniosios fotografų kartos atstovas – tos, kuri link fotografijos, ne vienam tapusios svarbiausiu gyvenimo dalyku, ėjo ne tiesiausiu ir lengviausiu keliu. Studijavo statybų mokslus, ilgus metus dirbo inžinieriumi, žurnalistikos baruose, o šis pomėgis visą laiką buvo kartu, virtęs neatsiejama gyvenimo dalimi.
Pirmąją parodą surengė 1984 metais, vadovavo Kauno fotoklubui, yra Lietuvos fotomenininkų ir Žurnalistų sąjungų narys, pelnęs įvairių svarių apdovanojimų, jam suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos garbės vardas (AFIAP). A. Švenčionis yra sukūręs keliolika fotografijų ciklų (įamžino žmones, išskirtinius vyksmus, daug fotografavo džiazo festivaliuose), surengęs per tris dešimtis autorinių parodų.
Kaip sakė parodos atidaryme, piliakalniai jam asocijuojasi su istorija – bet ne tik. Jų paskirtis buvo skirtinga: ne ant visų stovėjo pilys, kaip kartais įsivaizduojama – kai kur buvo gyvenvietės, kiti tarnavo kaip apeiginės, ypatingos vietos, nuo jų būdavo siunčiami signalai apie artėjantį priešą… Autorius sakė, kad fotografuodamas piliakalnius, jais ilgus metus besidomėdamas bendravo ir su istorikais, ir su archeologais.
Viena paskatų plačiau vystyti šią temą buvo 2017-aisiais paskelbti Lietuvos piliakalnių metai. Parodoje (ir albume) nuotraukos spalvotos, fotografas ne tik dokumentuoja objektą – jis prisipažįsta nevengiantis improvizuoti. Todėl į dažną fotografiją žiūrime kaip į gražų (nebijokime šio žodžio), ypatingą peizažą.
„Alberto Švenčionio piliakalnių nuotraukos nėra dokumentinis jų fiksavimas pasitelkus modernias vaizdo apdorojimo sistemas. Tai piliakalnių legendos vaizde, ko mūsų kultūroje nėra buvę ir kas atveria naujus jos klodus, savitus ir būdingus tik mums. Šviesa ir atspindžiai, kultūra (žmonių palikimas) ir natūra (gamta) čia susilieja į vieną visumą, vienu metu sukeldami ir netikėtumo, ir didingumo efektą.
Išnyra šie mūsų gražuoliai iš oro lyg miražai, iškyla iš vandens tarsi nuskendusios pilys, pro medžių dangas prasismelkia jų amžinos formos ir detalėse šmėsteli legendų atgarsiai“. Taip rašo dr. Gintautas Zabiela. Pats autorius sakė, kad legendos ieškant piliakalnių ir fotografuojant irgi turėjo įtakos. „Matyt, mes genetiškai esame susiję su piliakalniais, kitomis išskirtinėmis vietomis, todėl neatsitiktinai parodose išgirstu klausimą „O mano piliakalnis ar yra? Žmogus bežiūrėdamas kažką pajunta – ir prisimena, nors prie to „savo“ piliakalnio gal seniai nebuvo“.
Nijolė LINIONIENĖ
