2023-ieji – Šventojo Juozapato metai

Lietuvos Respublikos Seimas 2023 metus paskelbė Šventojo Juozapato metais – praėjo 400 metų nuo kankiniškos Juozapato mirties. Kuo svarbus Rytų (graikų) apeigų katalikų Šventasis Juozapatas Lietuvai, kodėl mes jį gretiname su vieninteliu Lietuvos šventuoju karalaičiu Kazimieru?

Juozapatas (Ivanas Gavrilovičius Kuncevičius) (1580–1623 11 12) – vienintelis ukrainietis, Rytų (graikų) apeigų katalikas (arba unitas), popiežiaus Urbono VIII 1643 m. paskelbtas palaimintuoju, o popiežiaus Pijaus IX – 1867 m. – šventuoju; vienas iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (1617 m.) įkūrėjų, šventumui brendęs Ukrainoje, Lietuvoje (čia gyveno 1596–1617 m.) ir Baltarusijoje. 1963 m. jo palaikai perlaidoti Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Šventasis Juozapatas ir Lietuva

Kilęs iš Voluinės Volodymyro, giliai religingas šešiolikmetis Ivanas atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Reikia manyti, kad jį labai sujaudino 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje vykę renginiai, iškilmingai sutinkant popiežiaus Klemenso VIII brevę, kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo leista švęsti šv. Kazimiero – karalaičio Kazimiero (1458–1484) šventę. Vilniuje vykę vaidinimai ir pasakojimai apie šv. Kazimierą, jo gyvenimą ir darbus pagreitino Ivano Kuncevičiaus apsisprendimą stoti į vienuolyną, sekti šventojo lietuvio pavyzdžiu. 1604 m. jis įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, tuo metu priklausiusį stačiatikiams, pasirinkdamas vienuolinį Juozapato vardą.

Kazlų Rūdos garbės pilietis prof. Juozas Banionis viename iš susitikimų su Vilniaus ukrainiečių bendrijos nare Viktorija Korvel. Nuotraukos iš autorės archyvo

1604–1609 m. Juozapatas intensyviai mokėsi, ruošė besiruošiančius stoti į vienuolyną, 1609 m. įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė graikų (Rytų) apeigų katalikams (unitams). Mūrinę bažnyčią 1514 m. pastatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką Dievui už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos, 2014 m. ši, viena seniausių Lietuvos bažnyčių, paminėjo 500 metų jubiliejų. Juozapatas 1614 m. buvo išrinktas Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu (vyresniuoju).

Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimas

1617 metais Juozapatas ir Veljaminas Rutskis Rūtos dvare (prie Naugarduko) sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vyresniųjų susirinkimą). Priėmusieji laikmetį atitinkančią Veljamino Rutskio parengtą regulą (vienuolinio gyvenimo taisykles) susijungė į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją – su centru Vilniuje, kuris tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu. Pradžioje jį sudarė penki bazilijonų vienuolynai (Vilniaus, Bitėnų, Žyrovičų, Minsko ir Naugarduko), tačiau greitai prie jų jungėsi kiti. Tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje (prie vienuolių bazilijonų pavardžių rašoma santrumpa OSBM (lotyniško pavadinimo Ordo Sancti Basilii Magni pirmosios raidės).

Rytų (graikų) apeigų katalikams priklausantys tikintieji dar vadinami unitais – taip jie pavadinti po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.), kada dalis stačiatikių pripažino vienybę su popiežiumi. Stačiatikiai prisiekė popiežiui ištikimybe, išprašė, kad ir toliau galės melstis Rytų apeigomis. Tad visi tie, kurie sutiko su Brastos Bažnytinės unijos priimtais nutarimais buvo pradėti vadinti unitais arba Rytų (graikų) apeigų katalikais.

Šventojo Juozapato portretas. Įrašas: „Polocko arkivyskupas, kankinys šventasis Juozapatas OSBM. Dailininkas Igoris Kistečok, mecenatai Korylkevičių giminė, Igumeno t. Mykolajaus (Ruslano Kozelkivskio) OSBM iniciatyva. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčiai ir bazilijonų vienuolynui. Lenkija, 2022 m. spalis“.

Tačiau Brastos Bažnytinės unijos nutarimai plačiai imti įgyvendinti tik įkūrus Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną.
Jėzuitai, pranciškonai, domininkonai ir kiti katalikiški ordinai bei kongregacijos į Lietuvą atvykdavo iš įvairių kraštų diegti dvasingumo, kelti mokslo, kultūros ir švietimo. Lietuvoje įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas labai greitai tapo žinomas savo plačiašake veikla, jo nariai buvo kviečiami į įvairias LDK vietoves.

arkime, broliai žemvaldžiai Jonas ir Antanas Beinoriai 1749 m. pasikvietė Vilniaus bazilijonus į Padubysį (Šiaulių r.), išskyrė jiems žemės, davė lėšų. Vienuoliai pastatė bažnyčią, vienuolyną, atidarė mokyklą, įkūrė biblioteką – vietovei augant, vietiniai gyventojai ją ėmė vadinti vienuolių vardu – Bazilionais. Ir dabar netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis, jame Šv. Bazilijaus Didžiojo vardu tituluota bažnyčia. Tai vienintelė vietovė pasaulyje, įamžinusi vienuolių bazilijonų vardą ir vienintelė tokį vardą turinti bažnyčia Lietuvoje.

Žinių apie šventąjį Juozapatą ir vienuolius bazilijonus sklaida

Nuo 2001 m. Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos iniciatyva (prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė) pradėtos organizuoti šiam ordinui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos. Dešimt konferencijų vyko Lietuvoje, penkios – Ukrainoje. 2017 m. lietuvių ir ukrainiečių kalbomis išleista dešimtos konferencijos mokslinė medžiaga „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“.

Konferencijose mokslininkai iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Romos, Prancūzijos kalbėjo apie ordino atliktus darbus, jo svarbą Lietuvai, apie vieną ordino įkūrėjų šventąjį Juozapatą, jo dvasingumą, gebėjimą prakalbinti žmogaus sielą, uždegti jį meile ir tikėjimu Dievu, jo dėmesį ir rūpestį vargšais, įsimintinus Juozapato pamokslus, jo paties liudijamą tikėjimo pavyzdį. Juozapatas gyveno Dievui ir mokė žmones sekti Dievu, o meilės Dievui, bažnyčiai ir žmonėms jį išmokė motina. Šventąjį Juozapatą galima laikyti ekumenizmo idėjų įgyvendintoju to meto sąlygomis.

Kelias į Altoriaus garbę

1617 m. Juozapatas buvo išrinktas Polocko vyskupu. Jo šūkis: „TEGUL VISI BUS VIENA!“ (Jn. 17, 21). 1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas buvo žiauriai nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų: niekdariai, išsityčioję iš jo kūno, įmetė į Dvinos upę. Po šio žiauraus susidorojimo popiežius Urbonas VIII kreipėsi į karalių Zygimantą III siūlydamas griežtai nubausti kaltininkus. Sudaryta speciali tyrimo komisija, kuriai vadovavo kancleris Leonas Sapiega. Į Vitebską atvykus tyrimų komisijai, didžiulė dalis maištininkų pabėgo iš miesto. Į teismą buvo atvesta 19 asmenų, jie nubausti mirties bausme.

Dar 71 pabėgo, nuteisti už akių. Visų kaltininkų turtas konfiskuotas. Vitebsko miestui atimtos Magdeburgo teisės (tik 1641 m. sugrąžintos), nuo rotušės ir bažnyčių nuimti varpai: jie kvietė susidoroti su vyskupu. Meletijus Smotrickis, kaip kurstytojas, apkaltintas dėl Juozapato mirties, pabėgo į Žečpospolitą, o 1624 m. pradžioje – per Konstantinopolį į Artimuosius Rytus.

1626 m. sugrįžęs į Kijevą, metropolitui Veljaminui Rutskiui pripažino savo kaltę, išpažino katalikų tikėjimą ir iš griežto stačiatikio tapo aktyviu unijos šalininku. Popiežius Urbonas VIII įsakė jam aprašyti Juozapato mirtį. Buvo sudaryta komisija Juozapato mirties aplinkybėms tirti, pradėtas pagreitintas kanonizacijos procesas – užvesta beatifikacijos byla.

Beatifikacijos bylos metu tiriant Juozapato gyvenimą, veiklą ir šventumą, liudijo kartu su juo darbavęsi vienuoliai: 1612 m. kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyvenęs Antonijus (Anastazijus Seliava) (1583–1655), būsimasis protoarchimandritas ir Kijevo metropolitas (1641–1655). Jis beatifikacijos bylai rinko medžiagą.

Šv. Juozapato ikonos autorius Igoris Kistečokas (viduryje) su Šv. Juozapato gerbėjais Laimute ir Rimantu Čekeliais prie pirmosios Švč. Mergelei Marijai skirtos ikonos Švč. Trejybės graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčioje.

Greitai buvo paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai (aklieji praregėjo, išgijo paralyžiuotieji, sergantys širdies ligomis), surastas vandenyje nesuiręs jo kūnas. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų ar liudininkų priesaikomis. Jo šventumą po mirties prisiekdami patvirtino beveik 150 liudininkų. Šventojo Juozapato nuodėmklausys Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus“. Asmenį palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia Popiežius. Akte patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys.

1643 m. gegužės 16 d. Popiežius Urbonas VIII pasirašė beatifikacijos dekretą apie Juozapato paskelbimą palaimintuoju. Iškilminga šventė įvyko Vilniuje, dalyvaujant Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai (1595–1648) ir karalienei Cecilijai Renatai Habsburgaitei (1611–1644).

Po 224 metų, 1867 m. birželio 29 d., popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju ir Lenkijos bei Rusijos globėju.

1923 m. popiežius Pijus XI šventajam Juozapatui skyrė encikliką „Ecclesiam Dei“ (Dievo bažnyčia). Joje popiežius pabrėžė Juozapato ypatingo šventumo, gyvenimo tyrume ir neturte pavyzdį. Popiežius Jonas Paulius II Juozapatą Kuncevičių pavadino „Vienybės apaštalu“.

Šventasis Juozapatas – Ukrainos globėjas, jo vardu pavadintas bazilijonų (Šv. Bazilijaus Didžiojo) ordinas: Šv. Juozapato Bazilijonų ordinas.

Lapkričio 12-oji kasmet minima kaip šventojo Juozapato gimimo dangui diena. O jubiliejiniais 2023 metais kiekvieno mėnesio 12-oji diena Bažnyčios paskelbta mažaisiais šventojo Juozapato atlaidais.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ