Marijampolės kultūros centro Mažojoje salėje gražiu renginiu paminėtos Lietuvių kalbos dienos ir surengta paskaita „Lietuvininkų gyvenimo būdas ir tarmė“. Ji buvo skirta ir šiemet minimiems Klaipėdos krašto metams, nes sausį sukako 100 metų nuo to laiko, kai Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos.
Lietuvių kalbos dienos pirmą kartą buvo surengtos 2016 metais. Joms pasirinktas ypatingas laikotarpis tarp dviejų Lietuvai svarbių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Per tą laiką kasmet visoje Lietuvoje ir užsienyje organizuojama daugybė renginių, kurie prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, telkia užsienio lietuvių bendruomenes, stiprina lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją ir Lietuvoje, ir užsienyje, didina lietuvių kalbos prestižą.
Šiais metais klostosi ir nauja tradicija – Lietuvių kalbos dienų mažąja sostine panoro tapti Kavanas (Cavan) – miestelis Airijoje, kur jau 15 metų veikia lituanistinė mokykla „Gintarėlis“. Mažoji sostinė užsienyje kviečia pasaulio lituanistines mokyklas į bendrą projektą „Lietuvių kalbos naktys“. Anot idėjos autorių, kol Lietuvoje naktis ir žmonės miega, kitur – Australijoje, Singapūre ar Amerikoje lietuvių kalba gyva: ja bendraujama, skaitoma, dainuojama, keičiamasi naujienomis, tad lietuviškai šnekama visą parą. Kavano lietuviai tikisi, kad kitąmet mažosios sostinės vaidmenį iš jų perims kitos šalies lietuviai.
Lietuvių kalbos dienų sostine šiemet buvo paskelbti Gargždai, ten vyko renginių atidarymas. Tai simboliška, nes 2023-ieji yra paskelbti Klaipėdos krašto metais. Gargžduose ir apylinkėse gausu su kalbos išsaugojimu susijusių įvykių, vietų, čia gimė ne viena lietuvių kalbai nusipelniusi asmenybė.
Šiame krašte iki šiol girdima ne tik bendrinė kalba, bet ir žemaičių bei šišioniškių (lietuvininkų) tarmės. Tad ir Marijampolėje paskaita buvo skaitoma būtent šišioniškių tarme, kurią iš pradžių nebuvo lengva suprasti, bet lektorė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, etnologė Indrė Skablauskaitė buvo labai geranoriška, aiškino sunkiai suprantamų žodžių reikšmes, supažindino ir su šios mūsų krašte mažai pažįstamos tarmės ypatumais.
Viešnia paskaitą pradėjo linksmomis istorijomis, ji klausytojams pateikė ir įvairių užduočių, kurias išsprendusieji buvo apdovanoti muziejaus prizais. Šišioniškių tarmė išties labai skambi, įdomi, gražiai skamba, tačiau ne visus žodžius galima suprasti be paaiškinimo, nes žodžiai tariami labai minkštai, tarmėje daug germanizmų.
Šišioniškių tarmė yra sparčiai nykstanti, ja dabar kalba gal 50–60 Klaipėdos krašto senųjų gyventojų ir jų palikuonių. Ši tarmė yra Mažosios Lietuvos (istorinis-etnografinis senosios Prūsijos regionas) palikimas. Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą.
Įdomu tai, kad šioje tarmėje nėra vietininko linksnio, tad sakoma ne „gyvenu Klaipėdoje“, o „į Kleipėdą“ su minkštai tariama „l“, miega ne lovoje, o „į liovą“. Bulves šišioniškiai vadina ropėmis, kava čia yra „kafija“, kumpis – „šinkis“, o dešra – „vurškis“. Skiriasi ir mėnesių pavadinimai, pavyzdžiui, gruodis – tai „kalėdis“, o birželis – „sėjinis“. Lauko išvietei pavadinti naudojamas iškilmingai skambantis „purtimangas“.
Pasak lektorės, šišioniškių tarmės pavadinimas kilo tikrai ne nuo Šyšos upės vardo, kaip daugelis galvoja, o iš to, kad šiose vietose gyvenę žmonės vietoj „čia“ vartojo žodį „šiš“. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų buvo galima sužinoti ir tarmių skambumu bei įvairumu pasidžiaugti paskaitoje, kurios dalyviams kartu pasiūlyta ir garsiai paskaityti porą pasakojimų šišioniškių tarme.
Algis VAŠKEVIČIUS