Šiais 2023 metais Marijampolės miestui tapus Lietuvos jaunimo sostine, dalinsimės jaunų žmonių istorijomis, kuriose jie pasakos apie savo pomėgius, pasiekimus ir motyvaciją veikti.
Pirmoji pašnekovė – Gabrielė Vitosytė, vienuoliktos klasės mokinė ir kultūrizmo (bikinio fitneso) sportininkė, anksčiau save išbandžiusi modelio srityje ir krepšinio sporte. Kviečiame susipažinti su Gabrielės mintimis ir jos veikla: kokią įtaką jos savijautai padarė pasirinkta sporto rūšis, su kokiais sunkumais susidūrė pradėjusi savo kelionę į fitnesą.
– Gabriele, esi bikinio fitneso sportininkė. Kada supratai, kad tai tavo kelias ir kad nori toliau jame tobulėti, siekti rezultatų?
– Buvo tikrai labai paprasta, iš tikrųjų net nesitikėjau, kad nueisiu tokiu keliu, nes man kažkaip šis sportas neatrodė prie širdies. Kadangi buvo karantinas, nebuvo krepšinio treniruočių (tuo metu lankiau krepšinį), aš pradėjau eiti į sporto klubą su ta mintimi, jog noriu sustiprėti kitam sporto sezonui. Kai pradėjau eiti pas dabartinį savo trenerį, be galo pamilau šį sportą. Tuo metu ir mano geriausia draugė ruošėsi fitneso varžyboms, taigi ir pasiruošimą galėjau pamatyti šiek tiek iš arčiau. Vasaros pabaigoje priėmiau sprendimą, kad reikia pabaigti su krepšiniu, nes nejutau meilės pačiam sportui, jis man neteikė džiaugsmo, todėl norėjau pabandyti siekti kažko su fitnesu. Manau, kad dabar visai puikiai sekasi.
– Kaip iš pat pradžių reagavo aplinkiniai?
– Iš pradžių ir šeima, ir kiti aplinkiniai nebuvo sužavėti. Kai draugai apie tai sužinojo, vieniems reikėjo paaiškinti, nes įsivaizdavo, kad eisiu į tą kategoriją, kur jau tokios „tetulės“ yra, kur moterys sutapatinamos su vyrų išvaizda, jie galvojo, kad ir aš to siekiu. Buvo prieštaraujančių, kodėl metu krepšinį, juk turiu visus duomenis ir galiu eiti tuo keliu. Man ir pačiai buvo keista, kad aš taip nuo krepšinio iki kultūrizmo, nuo kamuolio laikymo rankoje iki štangų perėjau, toks, atrodė, nesusipratimas įvyko.
Kuo labiau tobulėjau šiame kelyje, tuo didesnio pripažinimo sulaukiau, buvau vis laimingesnė, kad keičiasi ne tik mano išvaizda, bet ir asmenybė. Esu visai kitas žmogus, nebūna tokių liūdnų dienų. Dauguma aplinkinių ir šeima dabar jau palaiko, nors iš pradžių abejojo. Taip pat džiaugiuosi savo klasiokių palaikymu, noriu jas paminėti, nes man jos padėjo kiekvieną pasiruošimo dieną, primindavo, kad iki varžybų liko nedaug laiko, kad viskas bus gerai. Primindavo, kad aš viską moku, puikiai atrodau.
– Be prieštaringų nuomonių, ar buvo kitų sunkumų, kai norėjosi viską mesti?
– Apskritai šis sportas yra nelengvas, ne tiek fiziškai turi būti pasiruošęs, bet ir psichologiškai. Kai ruošiesi varžyboms, labai kenčia ir tavo socialinis gyvenimas, nes negali išeiti su draugais kur nors į miestą dėl tave įpareigojančios rutinos, kuri nustato laiką, kada turi grįžti namo, kada pavalgyti. Kadangi esu moksleivė, kiekviena diena yra labai sustyguota ir tokia rutina, kai atrodo, jog reikia visą laiką lėkti apsikrovusiai daiktais – tai ir buvo sunkiausia. Tačiau buvo vienas momentas, kada tikrai norėjosi viską mesti, ne dėl pačios rutinos, o dėl to, kad atrodė, lyg nematau rezultatų. Čia tokia sportininkų liga, vadinasi „body dysmorphia“. Kai tu žiūri į veidrodį ir matai save tos pačios formos kaip ir iš pat pradžių – šis sunkumas buvo didžiausias. Kartais ir dabar kyla noras viską mesti. Šis sunkumas mane išmokė disciplinos ir galų gale nepasiduoti, nes juk viskas gerai pavyksta.
– Norint pasiekti tokių rezultatų, matyt, reikia keisti gyvenimo įpročius, susikurti tam tikrą rutiną. Ar keitėsi tavo įpročiai ir ar juos pakeitus keitėsi tavo savijauta?
– Galbūt pirmiausia reikia turėti noro kažką keisti, nes svarbiausia yra troškimas, jeigu tu nenori, nieko ir nepakeisi. Beje, įpročiai tikrai keitėsi, ypač pasiruošimo metu. Dėl padidėjusio nuovargio miegas įgijo svaresnę prasmę, pasiruošimo metu tekdavo mažiau valgyti, dėl mažesnės maisto įvairovės pradėjo trūkti maisto medžiagų. Miegodavau vos ne po dvylika valandų per parą kiekvieną dieną: naktį išmiegodavau 8–10 valandų, po mokyklos eidavau į klubą, pavalgydavau, vakare pamiegodavau kokį pusvalandį, susirasdavau veiklos ir po pusvalandžio vėl eidavau miegoti. Jeigu būdavo laisva diena, tai miegodavau pietų miego. Labiausiai keitėsi mitybos įpročiai, atsirado prioritetas visavertiškam, subalansuotam maistui. Atsisakiau cukraus, o tai buvo be galo sunku, nes esu saldumynų mėgėja. Savijauta pakito pasiruošimo metu. Per pirmąsias mitybos pokyčio dienas savijauta buvo labai gera, pagerėjo miegas ir net odos būklė. Vėlesniame pasiruošimo etape buvo tikrai sunkiau, jaučiausi prasčiau, bet visuomet žinojau, dėl ko stengiuosi.
– Kokia tavo įsimintiniausia akimirka šiame sporte?
– Neturiu vienos įsimintinos akimirkos, man apskritai visame šiame mano sporto kelyje įsimintiniausios akimirkos yra pirmos patirtys: pirma treniruotė, pirmas pozavimas, pirmas mitybos planas, kurį man sudarė treneris, pirma žinia, kad lipsiu ant scenos, ir pirmos varžybos. Visi tokie pirmi kartai man ir yra įsimintiniausi.
– Jei galėtum nusikelti laiku atgal prieš savo pirmąsias varžybas, kokį patarimą sau duotum?
– Mažiau save teisti, o ypač savo išvaizdą, nes tikrai buvo tokių dienų, kai buvau giliai įklimpusi į pasiruošimą, jaučiau daug nerimo. Patarčiau mažiau kreipti dėmesio į detales, nes galiausiai viskas baigėsi gerai. Vertėtų sau priminti, kad pradžioje nereikia tikėtis pirmų vietų. Tiesiog reikia mėgautis visu pasiruošimo procesu, nes tai svarbiausia šio kelio dalis.
– Gal turi kokią mintį ar moto, kuriuo vadovaujiesi, kas tave motyvuoja?
– Šita mintis visą mano sporto kelią mane lydi, ne tik kultūrizme, man ji jau nuo krepšinio buvo įkalta į galvą. Treneris visada sakydavo: „Ne man šito reikia, o jums“. Aš ir dabar vadovaujuosi šia mintimi, kad niekam nereikia mano rezultatų, tik man pačiai. Taip pat mane motyvuoja žmonės, pavyzdžiui, geriausia draugė, nes ji supažindino mane su šiuo keliu.
– Ką palinkėtum kitam žmogui, kuris nedrįsta kažko keisti ir išbandyti savęs skirtingose srityse?
– Linkiu nebijoti – nors tai labai banaliai skamba, bet yra tiesa. Gyveni tik kartą, jeigu jauti, kad kažkuri sritis yra tau skirta, tai nebijok pabandyti, nes niekas dėl to tavęs neteis. Jau geriau žinoti, kad tu pabandei ir tau nepavyko, nei vis galvoti: o kas būtų buvę, jeigu būčiau pabandęs. Ši mintis ne tik sporte galioja, apskritai visur. Taigi reikia džiaugtis kiekviena akimirka, išbandyti save visur, kur tik įmanoma.
– Ir pabaigai, Gabriele, linksmas klausimėlis: jei turėtum tokią galimybę, kokiu gyvūnu norėtum tapti?
– Kate. Aš turiu katę, kuri yra tokia: tu sakai „nedaryk“, o ji vis tiek padarys. Tai čia visiškai kaip aš.
Kalbėjosi Emilija SURVILAITĖ
Marijampolės, Lietuvos jaunimo sostinės-2023, ambasadorė
* * *
Tai viena iš Marijampolės mieste gyvenančių jaunų žmonių istorijų. Jeigu turi pasiūlymų, kokio Marijampolės jaunuolio istoriją turėtų išgirsti visi, parašyk mums.
Iki pasimatymo, kai pasidalinsime kita istorija!