Išpuoselėta sodyba Vilkaviškio rajono pakrašty Dotamų kaime – su iš tolo šviečiančiomis baltomis langinėmis, meistriškai atstatytais senoviniais pastatais, didžiule erdve, tvenkiniu, kuriame vasarą žydi lelijos, su pirtimi netoli pelkės ir su joje retsykiais „prasinešančiais“ bebrais. Daug kas pasakytų, kad tai rojus žemėje. Išskyrus tai, kad šeimininkams šiame rojuje reikia labai daug dirbti.
O tu ilsiesi sau garuojančiame kubile, klausaisi lakštingalų, svarstai, ką gervės tarpusavy tariasi, ir visai nesvarbu, ar žvaigždės virš galvos, ar snaigės ant delnų tirpsta, ar lietus lašnoja. Nerealus jausmas!
Dar nerealesnė yra šios sodybos šeimininkės Jovitos Simanavičienės istorija.
Visos „nesąmonės“ – vienoje vietoje
– Prieš 15 metų mūsų vyresnėliui sūnui buvo šešeri, mažasis buvo tik gimęs. Pati tuo metu dar studijavau (Jovita yra baigusi verslo administravimą ir buhalteriją – aut.). Norėjau, kad vaikai užaugtų geri, kad žinotų, kas yra darbas, koks vertingas yra buvimas kartu, – pokalbį pradeda Jovita. – Kai pasakiau vyrui, kad noriu sodybos, jis, logiškai mąstantis žmogus, žinoma, kad nepritarė. Tačiau kai išvardinau, kiek turiu reikalavimų sodybvietei, ir kai pasakiau paskutinį kriterijų, vyras sutiko: „Ieškok, bet tokios nerasi“.
Mano reikalavimai buvo neprasti: kad sodyba būtų nedirbamose žemėse (Vilkaviškio rajone, kur žemė aukso vertės!), kad ji būtų nutolusi ne daugiau kaip 30 km nuo namų (gyvenome Vilkaviškyje), kad ji būtų ne prie pagrindinio kelio, bet nuo jo nutolusi ne daugiau kaip kilometrą. Taip pat sodybvietė neturėjo būti pravažiuojama, čia turėjo būti apie 5 ha žemės. Tiesa, sodyba turėjo būti ant kalniuko. Ir svarbiausias kriterijus – kad prie namų būtų pelkė! Kai tai supasakojau vyrui, jis suprato, kad tai nesąmonė, nes pelkė ant kalno tiesiog negali būti.
Jovita tokią sodybą rado! Tiesiog paprastai – skelbimuose.
Tėvai rimtai sunerimo
– Kai atvažiavau, patyriau déjà vu – jau matyta! Tarsi būčiau grįžusi namo. Kaip aš laksčiau po tą sodybą! Pastatai buvo beverčiai, viskas apleista, net kelio nebuvo. Bet tą pačią sekundę supratau, ką aš čia galiu padaryti. Kažkaip pavyko įtikinti vyrą, kad reikia pirkti – čia bus namas su baltomis langinėmis, kieme žais vaikai, čia bus daug laimės. Jis patraukė pečiais, bet sutiko. Nusipirkome. Sumokėjome visas santaupas. Tokia laiminga buvau! O tada! Tada atvažiavo mano mama ir vyro tėvai.
Kai jie pamatė, ką mes nupirkome, už galvos susiėmė. Jie taip išsigando! Ir „diagnozavo“, kad man labai stipri pogimdyminė depresija, nes aš, maitinanti pusės metų kūdikio mama, vidury niekur nusipirkau griuveną, šiukšlyną, be kelio, be nieko… Vyras stovi sutrikęs, kol vyksta „diagnostinis procesas“ – jam tėvai taip pat „nustatė“ stiprų smegenų susilpnėjimą, nes moteriai po gimdymo „daleido“ tokį pirkinį – visus pinigus išleisti. O mane, jei būtų galėję, turbūt pas psichiatrą būtų išvežę, kad depresiją išgydytų. Jie tikrai išsigando.
O aš niekaip nesupratau: kaip jie nesuvokia, koks tai lobis! Uždirbsim tuos pinigus, mums vos per trisdešimt. Tada mane užstojo uošvis – sako, jei labai nori, aš vaikus pasaugosiu, tu dirbk. Paskui jau ir močiutės pritarė. Santykiai susiklostė puikiai. O mes per 15 metų pasiekėme puikų rezultatą.
Atsitiko nenumatytas dalykas
– To nebuvau numačiusi – vaikai užaugo! – juokiasi Jovita. – Vyresnysis jau studentas, jaunėlis paauglys. Ir likome su vyru savo hektaruose vidury laukų. Turėjome rinktis: ar likti ir nuolat dirbti sodyboje, ar gyventi mieste, turėti verslus ir pan. Pasirinkimas nebuvo lengvas.
Šeima pabandė sodybą nuomoti. Ir per vienerius metus pasiekė 9,9 balo reitingą bukinge. Penkis kartus iš eilės Airbnb.com platformoje Jovita pelnė superšeimininko statusą, apdovanojimus už etnokultūrinę sodybą, už lėtojo turizmo puoselėjimą.
– Supratau, kaip man smagu dirbti žmonėms ir su žmonėmis, – Jovita kalba taip įtikinančiai, kad net abejonė nesukirba. Apie tai „kalba“ ir kiekvienas sodybos kampelis.
„Dobilynė“ išskirtinė privatumu
Jovita rodo savo išpuoselėtą trobą ir didelę teritoriją aplinkui. Pelkėje – ne tik bebrų namai, čia pamatysi ir gervių, į sodybą ateina stirnos. O kiek paukščių! Net su ornitologu jau kalbėtasi – galbūt sodybos svečiams vertėtų pristatyti čia gyvenančius paukščius? O gal jie norėtų su profesionaliu treneriu (arba ir be jo) po vaizdingas apylinkes pasivaikščioti su šiaurietiško ėjimo lazdomis? Gal su gide aplankyti unikalias šio krašto vietas? Jovitai apmaudu, kad Suvalkijos (Sūduvos) regionas dar nepakankamai išreklamuotas Lietuvoje – daug kam atrodo, kad poilsiauti galima nebent Zarasų ar Molėtų krašte ir pajūryje.
„Bet juk čia dar geriau nei kur kitur“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji vieną po kito vardija objektus, kuriuos jos svečiai pamatę nustemba it vaikai. Ir kaip džiūgauja! Iš „Dobilynės“, jei klientas pageidauja, oro balionu galima pakilti ir pasidairyti, koks grožis žemėje! Net apsilankymas Kalvarijos turguje, pasirodo, tokia pramoga!
Beje, apie šį turgų. Jovita sako, kad daug įstabių daiktų į sodybą atkeliavo būtent iš jo ir pradėjo antrąjį savo gyvenimą. Įvairūs šviestuvai, kalvio rankų darbai, porcelianinis vonios kambario dubuo su ąsočiu – kiekvienas daiktas turi savo istoriją.
Na, bet čia truputį nukrypome nuo temos.
Taigi privatumas. Sodyboje vienu metu gali apsigyventi aštuoni žmonės. Jovita akcentuoja, kad sodyba išnuomojama tik vienam artimųjų ratui – jokio svetimo žmogaus čia tuo metu nebus. Net jei norės apsigyventi tik vienas žmogus – prašom! Visas namas, teritorija, pirtis, tvenkinys – viskas priklausys jam vienam. Tai ir yra sodybos išskirtinumas.
Apie Suvalkiją – supratimas iš „Dviračio žinių“
Taip, būtent dėl to skauda širdį Jovitai, kai išgirsta komentarų, kad Suvalkijoje pikti žmonės su šakėmis rankose vaikšto. Kartais net paklausia – o elektra pas jus yra?
Yra ne tik nauja požeminė elektros linija, net 5G internetas yra. Ai, tiesa, televizoriaus nėra. Bet daug geresni „filmai“, kai išeini iš trobos į lauką. Ir, tiesą pasakius, dar nebuvo tokių, kurie televizoriaus „Dobilynėje“ pasigestų. Čia žmonės atvažiuoja tada, kai nori „perkrauti“ smegenis, atsipalaiduoti, pailsėti nuo įtampos, mobingų, nesveikų konkurencijų ir kitų šiandienos gyvenimo palydovų.
Daugiau apie sodybą ir rezervaciją www.dobilyne.lt
Tel. +370 612 34502.
– Sutinku žmones ir išlydžiu, „aptupinėju“ juos iš visų pusių. Esu sodybos dalis. Noriu, kad jie patirtų poilsį su namų kvapu, o visos depresijos lai į pelkę nugrimzta, – savo klientams linki šeimininkė.
Landšafto dizainerė: „Nestandartiniai sprendimai“
Paklausta, kas padėjo kurti šiuos namus, Jovita prisipažįsta, kad niekas: ji pati buvo ir dizainerė, ir žolės pjovėja, ir dažytoja, ir valytoja. O kai į sodybą pasisvečiuoti atvyko profesionali landšafto dizainerė, Jovita išgirdo, kad „čia labai daug keistų, nestandartinių sprendimų“. Kaip jų nebus, kvatoja pašnekovė – kai yra problema, ją reikia spręsti, ir spręsti taip, kad nebūtų brangu. Tai tokie kūrybiški tie sprendimai ir būna – rodo tvorą iš akmenų. Ji buvo būtina, nes netoliese besigananti karvių banda vasaromis pamėgo gerti vandenį iš Jovitos tvenkinio. Niekur nesu mačiusi tokios unikalios tvoros!
O dėl tvenkinio kiek ginčų būta!
– Žinojau: čia jis turi būti. Bet sodyba ant kalniuko. Atvažiavo specialistai, sako, galvokit, ką darot – kam investuoti tiek pinigų į prabangią duobę, kurioje nebus vandens? Bet nenusileidžiu! – prisimena Jovita. – Pradeda kasti duobę – prasimuša šaltinis. Ir ką manote – net sausiausiais metais tvenkinyje tik vos vos sumažėjo vandens, nors šulinys beveik išdžiūvo.
Kartais mūsų žmonės stebisi, kodėl pelkės nesutvarkome – ten gi išvirtusių medžių yra! O atvažiavo prancūzai – liko „apšalę“ nuo vaizdo, sakė, užsienyje turtingi žmonės samdo landšafto specialistus, kad prie namų sukurtų „laukinę gamtą“. O mes vis dar mėgstame „kultūrinti“ tai, kas ir taip tobula, – sako Jovita.
Paklausta, kokių dar beprotiškų idėjų brandina, ji šypsosi: „Jei tai skirta, viskas pasidaro – ateina ir sprendimai, ir žmonės. Plėtra numatyta, bet čia visada bus laikomasi kokybės standartų. Jei noriu turėti klientų, turiu jiems suteikti privatumą. Smagiausia, kai jie pasako: „Jaučiame, kad ne dėl verslo, o iš širdies viskas padaryta“. O aš tiesiog noriu gyventi pagal širdį, noriu laimingo gyvenimo. Man tai – saugumas, jaukumas ir kai viskas yra gerai šeimoje“.