Deimantė Kiškytė – „Marijampolės – Lietuvos jaunimo sostinės 2023“ ambasadorė
Šiais 2023 metais Marijampolei tapus Lietuvos jaunimo sostine, bus dalijamasi jaunų žmonių istorijomis, kuriose jie dalinsis savo pomėgiais, pasiekimais ir motyvacija veikti.
Savo istorija su mumis dalijasi Danielė Šalaševičiūtė – aktyvi paauglė, savo gyvenimą kruopščiai puoselėjanti daugelyje gyvenimo sričių. Danielės dienos pilnai užpildytos, o vietos tinginystei ir pasiteisinimams nėra. Kviečiame susipažinti su Daniele iš arčiau ir įkvėpti savyje gūsį motyvacijos, nes, Danielės manymu, laiko pakanka viskam, jei tik pats to nori.
– Daniele, esi dėmesio verta aktyvistė. Kokias pagrindines savo gyvenimo veiklas galėtum išskirti? Kuo jos tave papildo?
– Manau, jog pirmiausia – tai mokslai. Labai daug savo laiko skiriu visapusiškam išsilavinimui. Nėra vieno kažkokio svarbesnio už kitą dalyko, visuose mokomuosiuose dalykuose stengiuosi išlaikyti balansą, palaikyti aukštą lygį. Kita svarbi veikla – dailė. Esu baigusi dailės mokyklą, žinoma, šiuo metu mažiau save sieju su menu, tačiau tikrai niekada nepamirštu ir laisvu metu braižau ar piešiu, prisidedu prie mokyklos renginių. Ir trečioji veikla yra sportiniai šokiai.
Kiekvieną dieną tenka važiuoti į Kauną ir treniruotis. Šiuo metu šoku be partnerio, tačiau ir toliau tęsiu savo šokių karjerą ieškodama naujos poros, su kuriuo galėčiau tęsti šį kelią ir dalyvauti įvairiose varžybose. Esu ganėtinai patenkinta savo pasiekimais, nors ir savo ateities neplanuoju Lietuvoje, tačiau vis tiek labai noriu tęsti savo šokio kelią.
– Žiūrint į tave, rodos, suspėji visur, kur tik įmanoma. Ar iš tikrųjų taip yra, kad nuolat reikia visur skubėti, ar taip tik gali pasirodyti iš šalies?
– Skubėjimo tikrai yra, kartais, aišku, ir patinginiauju, bet pastebėjau, jog kuo daugiau veiklų turi, tuo daugiau visko suspėji. Kai turi daug laisvo laiko, tai atsiranda daugybė pasiteisinimų, kodėl dabar nenuveikus kažko naudingo, todėl pasirenki prisėsti, kažką kitko paveikti, taip ir praeina tas laikas. Tačiau jeigu savo gyvenime turi visokių veiklų, galbūt nebūtinai, kas Tau labai patinka, tai tiesiog visada esi užimtas ir neturi laiko tinginiauti. Nuveikęs visus darbus, gali pailsėti ir tada tas poilsis būna daug malonesnis.
– Tiek metų šokių pasaulyje. Kaip apskritai jautiesi? Ar vis dar stipriai tiki, kad tai tavo kelias ir kad nori jame save tobulinti, o gal net turi kitų planų ir šokiai tik širdžiai saugi vieta?
– Iš tikrųjų savo ateitį sieju su architektūra, bet šokiai – be jų savo gyvenimo šiuo metu neįsivaizduoju. Šokiai mane lydi jau nuo antros klasės. Man apskritai šokiuose mano pradžia buvo ganėtinai sunki, nes aš ilgai šokau viena, turėjau trenerę, kuri nelabai leido pamatyti to tikro šokio pasaulio, varžybų. Aš iš tikrųjų truputėlį pavėluotai startavau imliai treniruotis ir lankytis varžybose, iš pradžių kokius 4 metus šokau, kol nusprendė jau pasikeitusi mano trenerė, jog man geriau būtų lankyti šokius ir treniruotis Kaune, nes čia, Marijampolėje, galimybių žymiai mažiau. Pradėjau šokius lankyti ten ir po pusės metų šokau su šokių partneriu. Dabar ir toliau ten važinėju, praktiškai kiekvieną dieną tėtis mane veža, nes jam ten dažnai reikia važiuoti darbo reikalais, tai daug problemų atstumas nesukelia.
– Galbūt galėtum išskirti pagrindinę savo savybę, stipriąją pusę, kuri tau padėjo pasiekti tokios sėkmės šokio pasaulyje ir kartaus mokslo kelyje?
– Visų pirma tai savybė, kurią tikriausiai paveldėjau iš mamos, jeigu man kažkas pasako, kad kažko negaliu padaryti, tai aš būtinai imsiuosi visko, kad tik tai man pavyktų. Kad įrodyčiau kitam žmogui, kad aš visgi galiu. Ši savybė man tiek moksluose, tiek šokiuose labai daug padėjo. Pamenu, pradinėse klasėse net rungtyniaudavau su klasės pirmūnu dėl aukštesnių rezultatų. Žinoma, darbo visuomet reikia įdėti, tačiau ši savybė labai palengvino mano kelią, nes tiesiog prie to pripratau, kad visada reikia padaryti tai, ką užsibrėžei. O šokiuose iš pradžių lygiavausi į kitas, kopijavau kitus, mačiau už save geriau šokančius ir pasirodančius žmones, pati jaučiausi silpnesnė, tačiau kai taip atsitinka, dirbi tol, kol pasieki savo tikslą.
– Pakalbėkime apie ne tokią patrauklią medalio pusę, kurią žinai tik tu pati. Kokių sunkumų kyla gyvenant tokiu aktyviu gyvenimo ritmu?
– Kartais, kai esi daug pasiekęs, pavyzdžiui, moksluose, žmonės pradeda labai daug iš tavęs tikėtis, gali susikurti toks spaudimas. Anksčiau kurį laiką moksluose buvo taip, kad aš vos gaudavus aštuonetą ar devynetą puldavau į ašaras, nes man tiesiog tai buvo neįprasta ir žinojau, kad iš manęs tikisi daugiau. Dabar šiek tiek iš kitos perspektyvos žiūriu į dalykus, daugiau stengiuosi daryti tiek, kiek aš pati galiu ir nežiūrėti į pažymius, nes visada tokie dalykai yra pataisomi. Ir taip pat spaudimas iš aplinkos jaučiasi. Tačiau su laiku išmokau su tuo susitaikyti. Kartais motyvacija visiškai dingsta ir norisi viską mesti, nieko nedaryti, bet tiesiog kažkur gale esantis „varikliukas“ vis varo mane į priekį ir neleidžia pasiduoti.
– Kas tave motyvuoja, kai pasidaro sunku ir apima niūrios mintys? Galbūt draugai, šeima ar tiesiog tvirta disciplina?
– Manyčiau, jog mane daugiausia motyvuoja ateities vizijos, ruošimasis įvairiems egzaminams, kadangi noriu stoti į užsienyje esantį universitetą. Kartais grįžus namo po visos dienos visai nesinori skirti laiko papildomam ruošimuisi, bet galų gale ir mama būna šiek tiek pastūmėja, ir tiesiog tas suvokimas, jog visa tai Tau išeis į naudą ateityje ir tuo užtarnautu poilsiu galėsi mėgautis vėliau.
– Kaip manai, kodėl svarbu ugdytis disciplinuotą gyvenimo ritmą jauname amžiuje?
– Na, tiesiog susikuria, manau, įprotis ateičiai. Kai pasidaro sunku, šis įprotis padeda lengviau su tuo susidoroti. Ta disciplina ugdo tokį, galbūt netgi galėčiau pasakyti, prisitaikymą, nes vis tiek ateityje bus daugybė sunkumų, kuriuos reikės mokėti išspręsti, tai ta disciplina, už kurią esu be galo dėkinga savo mamai, ji kitoje aplinkoje Tau pasitarnaus, kai kiti kels spaudimą. Išsiugdęs discipliną jau dabar, ateityje jaunas žmogus mokės tiesiog adaptuotis prie tam tikrų aplinkybių. Tai lyg įrankis, kuris pastūmėja į priekį.
– Palieskime mokslų temą. Kaip pavyksta mokykloje pasiekti aukščiausius įvertinimus, dalyvauti įvairiose olimpiadose ir garsinti mokyklą prizinėmis vietomis ir, žinoma, nepamiršti širdžiai mielų veiklų?
– Turbūt daugelis tų mano gerųjų pasiekimų mokykloje yra atėję iš gero pasiruošimo pradinėse klasėse, nes stipriai besimokydamas jau pradžioje tu surandi savo sistemą ir išmoksti ją taikyti ir ateityje. Dabar su gerais moksliniais pagrindais yra lengviau suprasti ir tai, ką per pamokas dėsto, ir mažiau laiko reikia skirti bandymams suprasti aiškinamą dalyką, o tiesiog jau gali pritaikyti turimas žinias, kurios pamažu vis kaupiasi. Kalbant apie sėkmę olimpiadose, tai yra didelio darbo rezultatas. Per nuolatinę praktiką, uždavinių sprendimą. Labai pritariu pasakymui, jog kai nori, tai viską spėji, taip vyksta ir mano gyvenime.
– Kaip atrodo tavo, kaip aktyvios paauglės, dienotvarkė?
– Ryte pusryčių nevalgau, atsikeliu penkiolika minučių prieš išvažiuojant iš namų. Labai nemėgstu keltis anksti ryte. Tada pusę dienos praleidžiu mokykloje, jei yra laisvų pamokų, tai dažniausiai nueinu kažkur tyliai į kokią kavinukę pasiruošti namų darbus, tiesiog išnaudoju tą laiką produktyviai. O po pamokų turiu nemažai laisvo laiko iki vakaro, tai einu į sporto klubą, nes fizinis pasirengimas labai svarbus šokiams. Treniruotės dažniausiai prasideda apie šeštą ar septintą valandą, todėl namo grįžtu tik apie dešimtą valandą vakaro. Įprastai nueinu miegoti apie dvyliktą, jeigu reikia daugiau kam nors pasiruošti kitai dienai ar laukia svarbus kontrolinis, tai būna, kad ir kokią trečią nakties užmiegu. Atsitinka, žinoma, ir taip, kad pavargusi po šokių, tiesiog viską metu ir einu ilsėtis.
– Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, kuris neatranda laiko nei mokslams, nei hobiams?
– Manau, kad iš pradžių šiems dalykams reikia pasidaryti ambicingą planą veikloms, kuriomis nori užsiimti. Tada stebi, jei jau ko nors nespėji, reikia persidėlioti laiką palankiau, tiesiog reikėtų išmokti planuotis savo laiką ir susidėlioti jį tikslingai. Ruošiant pamokas labai daug reikšmės turi technologijos. Jei ruošiu namų darbus ar turiu svarbu kontrolinį kitą dieną, savo mobilųjį visada išnešu kažkur toli, kad jis netrikdytų mano dėmesio. Tuomet net nekyla noras tai pertraukėlei, prisėdi, pasidarai svarbius darbus ir supranti, kad ne tiek daug laiko jiems ir skyrei. Su laiku susikuria ir šis įprotis.
– Marijampolė – 2023 metų jaunimo sostinė. Ar domiesi jos veiklomis? Galbūt pati prie jų prisidedi, dalyvauji?
– Tiesą sakant, apie įvairias jaunimo organizacijas, veikiančias Marijampolėje, esu girdėjusi, turiu ir bendraklasių, ir draugų, kurie prisideda prie tų veiklų, tačiau pati norėčiau daugiau tuo domėtis. Kai kažkas pasakoja apie šias veiklas, stengiuosi kuo įdėmiau klausytis ir plėsti akiratį.
– Teko girdėti, jog esi prisidėjusi prie kelių savanorystės veiklų, kurių mūsų mieste daugybė. Kuo savanoriška veikla tave taip žavi?
– Prieš daug metų draugė davė pasiūlymą dalyvauti projekte „Malonny“, kurio tikslas – piešti ant sienų, esančių mūsų mieste. Šis projektas vyksta kiekvienais metais vasarą. Ji pažinojo vieną iš menininkų, kuris kasmet dalyvauja šiame projekte – Ray Bartkų. Pirmieji metai buvo gan keisti, nes aš nelabai žinojau sistemą ir tvarką, bet kasmet atsirasdavo vis didesnis noras prisijungti, nes ta savaitė, praleista neįprastai, atneša šiokį tokį džiaugsmą.
Ir kuo daugiau įtrauki savo pažįstamų, draugų, tuo smagiau viskas vystosi. Tą savaitę tu ne tik dirbi su talentingu menininku, bet ir užmezgi daug naujų pažinčių, o tuo pat metu dar ir smagiai leidi laiką su artimais draugais. Pamenu, vieną vakarą prie vienos iš piešiamų sienų prabuvome iki dešimtos vakaro, atsinešę šviestuvus, nes trūko laiko ir norėjosi kuo geriau įgyvendinti idėją. Vienas iš smagesnių atsiminimų, jog išmokau vairuoti keltuvą. Nebijau aukščio ir man patinka tas nesaugumo jausmas. Įvairi savanoriška veikla neabejotinai atneša daug nuostabių prisiminimų.
– Ar turi savo gyvenimo moto, kuris būtų naudingas ir mūsų skaitytojams?
– Galbūt kažkokios frazės pagrindinės kaip ir neturiu, tačiau galvoju, kad reikia dirbti savo labui, ne kam nors kitam. Taip, yra svarbu būti dosniam, bet pirmiausia tu turi patenkinti save, nes tai yra tavo gyvenimas. Nebūdamas patenkintas savimi tu negalėsi skleisti pozityvumo kitiems.
– Na ir pabaigai, Daniele, pasakyk vieną įdomų, kitokį faktą apie save.
– Galbūt tai nėra kažkoks labai neįprastas faktas, tačiau labai daug keliauju su šeima ir esu aplankiusi 15 šalių, tarp kurių yra Dominikos Respublika, Meksika ir netgi Zanzibaras. Vasarą turime tokią lyg ir tradiciją 3 savaitėms ar mėnesiui išvykti automobiliu aplink Europą, tai taip pat be galo džiugina ir plečia pasaulėžiūrą.
Tai dar viena istorija apie vieną iš Marijampolės mieste gyvenančių jaunų, talentingų ir aktyvių žmonių. Jeigu turi pasiūlymų, kokio Marijampolės jaunuolio istoriją turėtų išgirsti visi, – parašyk mums. Iki pasimatymo, kai pasidalinsime kita istorija!