Algirdas Statkevičius gimė 1923 m. balandžio 1 d. Šakių aps. Sintautų vls. Pusdešrių k. Pradžios mokyklą baigė Valakbūdyje (dabar Šakių r.). Eksternu baigė Šakių Žiburio gimnazijos 4-ias klases, po to tęsė mokslus Kauno „Saulės“, vėliau – Jėzuitų gimnazijose. 1943 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti mediciną. Visas tolesnis Algirdo gyvenimas, vertas aštraus siužeto kino filmo, buvo padiktuotas iš pradžių nacių okupacijos, po to – beveik 50 metų trukusios sovietų okupacijos. A. Statkevičius buvo antinacinio ir antisovietinio judėjimo dalyvis, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos Helsinkio grupės narys, pogrindžio spaudos leidėjas, bendradarbis ir platintojas, pasipriešinimo akcijų dalyvis, už antisovietinę veiklą teistas tris kartus ir iškalėjęs 14 metų. Jis atidavė savo gyvenimą Tėvynės labui visa savo būtimi, kankinio egzistencija ir meile.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Į pogrindžio veiklą, siekiant laisvos Lietuvos, Algirdas įsitraukė 1943 m. susipažinęs su kpt. Viktoru Vilkutaičiu, kuris dirbo nacių vertėju, bet slapta dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje veikloje. Iš jo sužinojo, kad Lietuvai gali susiklostyti palankesnė geopolitinė situacija. Dalis aukšto rango vokiečių karininkų siekė pašalinti Hitlerį, perimti valdžią ir susitarti dėl taikos su Anglija ir JAV.
Po to, sudarius sąjungą su minėtomis valstybėmis, kartu išstumti sovietų armiją iš visų Rytų Europos šalių, įskaitant Baltijos šalis. 1944 m. liepos 20 d. plk. Klauso fon Štaufenbergo vykdytam pasikėsinimui į Hitlerį nepavykus, šie planai žlugo. Algirdas ruošėsi kovoms už Lietuvos laisvę, bet buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. Siekdamas greičiau grįžti į Lietuvą, sutiko mokytis žvalgybos mokykloje Karaliaučiuje.
1944 m. spalio 23 d. buvo parašiutu desantuotas į fronto užnugarį Kazlų Rūdos (Marijampolės aps.) miškuose. Nenorėdamas vykdyti žvalgybos užduočių naciams, Algirdas paslėpė radijo siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų, kur mokėsi iki 1947 m. Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu kita pavarde dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio rajonuose, po to persikėlė į Vainutą (Šilutės r.).
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1951 m. birželio mėnesį buvo susektas ir areštuotas. Tų pačių metų rugsėjo 15 d. A. Statkevičių karinis tribunolas apkaltino tėvynės išdavimu, gyvenimu su fiktyviais dokumentais ir nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. tremties, konfiskuojant turtą. Bausmę Algirdas atliko Kemerovo srities lageryje, o nuo 1954 m. – Irkutsko sr. lageriuose. 1956 m. spalį, pritaikius amnestiją, A. Statkevičius nuo tolimesnės bausmės buvo atleistas. Grįžęs į Lietuvą tęsė studijas Vilniaus universitete ir 1958 m. įsigijo medicinos gydytojo specialybę bei gydytojo psichiatro specializaciją. Dirbo kaimo ambulatorijų vedėju, po to Vilniuje 9-erius metus buvo vyriausiuoju gydytoju ekspertu Finansų ministerijos Vyriausiojoje valstybinio draudimo valdyboje. Sukūrė šeimą, su žmona Ona augino dukras Rasą (g. 1960 m.) ir Skaistę (g. 1968 m.).
Netrukus įsijungė į pogrindinę veiklą. A. Statkevičius domėjosi visuomeniniais klausimais, jam kėlė rūpestį visuomenės demoralizacija, masinė girtuoklystė. 1966–1969 m. jis parašė, rašomąja mašinėle keliais egzemplioriais atspausdino ir išplatino „Bendražmogiškumo manifestą”. Dėl to 1970 m. gegužę buvo suimtas ir apkaltintas antitarybine agitacija. KGB tardytojai nurodė, kad veikale „Bendražmogiškas manifestas” autorius šmeižia Tarybų Sąjungoje vykdomą ideologinį darbą mokslo ir švietimo srityje ir komunistinę moralę. Tarybinę valstybę vadina „raudonąja ultrafašistine Rusijos imperija”. Manifeste nurodė, kad lenininis rusų fašizmas nuo pirmosios savo atsiradimo dienos – nuo 1917 m. lapkričio 7 d., tai yra 16 metų anksčiau už nacistinės Vokietijos atsiradimą – buvo ultrafašistinis, nes nuo pirmos savo gyvavimo dienos išnaudojo apie 100 Sovietų Sąjungoje gyvenančių pavergtų tautų.
Taip pat ten nurodė, kad raudonieji vergvaldžiai sukūrė antibendražmogiškiausią daugiamilijoninį susivienijimą, vadinamąją „komunistų partiją”, čekistų gaujas ir didžiulę raudonąją kariuomenę, apginkluotą moderniškiausiomis žudymo priemonėmis. Visi šie junginiai yra nežmoniškai dehumanizuojami, kad geriau atliktų budelių pareigas. Rašydamas apie socialistinę kultūrą, autorius teigė, kad raudonojoje imperijoje šiandien maža gramatinių analfabetų, bet užtat dvasinės kultūros analfabetų ten didžiausias procentas iš visų pasaulio šalių, – didesnis nei laukinėse ar puslaukinėse tautose. Taip pat KGB tardytojai akcentavo, kad A. Statkevičiaus veikale „šmeižiama” Lenino asmenybė, Lietuvos komunistų partija, tarybinė liaudis ir komunistų partijos nariai, komunistų ideologija vadinama melo ir demagogijos kratiniu, antimoksliška ir nenuoseklia.
Veikale daroma išvada, kad tie, kurie dar sugeba atskirti melą nuo tiesos, gėrį nuo blogio, niekšiškumą nuo kilnumo, niekada nepatikės, kad leninizmas yra pažangiausia ideologija. Šie A. Statkevičiaus teiginiai buvo ypač taiklūs ir teisingi, bet nepakeliami komunistų valdžiai ir čekistams. Teismo posėdyje už tokias platintas mintis nutarta A. Statkevičiui paskirti priverstinį gydymą spec. tipo psichiatrinėje ligoninėje, ir jis Vilniuje, Vasaros g. ligoninėje buvo priverstinai gydytas nuo savo pažiūrų iki 1971 m. rugsėjo.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų
Grįžęs į laisvę Algirdas vėl įsitraukė į pogrindinį darbą Lietuvos nepriklausomybei atkurti ir piliečių dorai bei kultūrai ugdyti. 1978 m. A. Statkevičius tapo Lietuvos laisvės lygos (toliau – LLL) Tautinės tarybos nariu. Savo iniciatyva pagamino LLL antspaudą, rašė LLL vardu straipsnius ir juos platino. Šie straipsniai buvo publikuojami pogrindžio leidinyje „Vytis”. Tais pačiais 1978 m. A. Statkevičius išleido 59 puslapių pogrindinį veikalą „Šalin vergiją”. 1979 m., remdamasis slaptųjų Molotovo-Ribentropo pakto protokolų tekstais, parašė 50 puslapių straipsnį „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei”. Su kitais disidentais suformulavo 45 lietuvių, latvių, estų kreipimąsi į didžiųjų pasaulio valstybių vyriausybes bei Jungtinių tautų organizaciją.
1979 m. A. Statkevičius tapo ir Lietuvos Helsinkio grupės nariu bei parengė šios grupės dokumentus Nr. 18 – 26. Juose buvo išreikštas protestas dėl Antano Terlecko, Juliaus Sasnausko, Tatjanos Velikanovos, Vytauto Skuodžio, Petro Paulaičio kalinimo, dėl Afganistano okupacijos, disidentų persekiojimo Čekoslovakijoje, Andrejaus Sacharovo ištrėmimo į Gorkio m. ir dėl to, kad TSRS persekiojami vokiečių tautybės piliečiai. 1979 m. A. Statkevičius parašė ir rašomąja mašinėle atspausdino antisovietinio turinio kūrinį „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai”.
Už antisovietinę veiklą A. Statkevičius 1980 m. vasarį buvo suimtas trečiąjį kartą. Lietuvos Helsinkio grupės dokumente Nr. 27 jau kiti grupės nariai protestavo dėl A. Statkevičiaus arešto. LSSR Aukščiausiasis teismas nuteisė A. Statkevičių kaip ypač visuomenei pavojingą recidyvistą septyneriems metams kalėti spec. tipo psichiatrinėje ligoninėje. Paradoksalu tai, kad A. Statkevičius iki arešto dirbo gydytoju-psichiatru Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje… A. Statkevičius dvejus metus buvo „gydomas” Černiachovsko psichiatrinėje ligoninėje-kalėjime Kaliningrado srityje, iš ten įstengė perduoti kelis dokumentus apie kalinimo sąlygas. Dėl to buvo izoliuotas nuo šeimos bei draugų ir perkeltas į Taškento psichiatrinę ligoninę-kalėjimą Uzbekijoje.
1987 m. sausio mėn. A. Statkevičius iš psichiatrinės ligoninės-kalėjimo buvo paleistas. Greitai vėl įsijungė į kovą už laisvą Lietuvą, 1988 m. vasario 21 d. dėl Vasario 16-osios minėjimo milicininkų buvo sulaikytas kartu su Jonu Protasevičiumi ir Andriumi Tučkumi, tik išėjęs iš šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje. Surašius fiktyvų aktą, teismo nubaustas 30 rub. bauda. 1988 m. balandžio 29 d. A. Statkevičius kartu su Mečislovu Jurevičiumi ir Vytautu Vaičiūnu Lietuvos Helsinkio grupės vardu kreipėsi į SSRS vadovą M. Gorbačiovą, kuriam priminė pagrindines Helsinkio pasitarimo nuostatas dėl žmogaus laisvių ir protestavo prieš politinių kalinių kalinimą, persekiojimus dėl patriotinės ar religinės veiklos.
KGB spaudžiant palikti Lietuvą, jis 1988 m. gegužės mėn. išvyko į JAV. Beje, panašiu laiku KGB pastangomis iš Lietuvos buvo priversti išvykti dar keletas žymių disidentų – mons. Alfonsas Svarinskas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Skuodis – tie, kurie galėjo būti pagrindiniai ledlaužiai 1988–1990 m. siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau ir būdamas Vakaruose A. Statkevičius nuveikė žymų darbą dėl Lietuvos išlaisvinimo. Čia jis trejus su puse metų buvo Lietuvos Helsinkio grupės įgaliotu atstovu Vakaruose, informuodavo pasaulio visuomenę apie žmogaus teisių pažeidinėjimus Lietuvoje, sėkmingai vykdė LLL Tautinės tarybos įgaliotinio lietuvių išeivijai funkcijas.
1988 m. rugsėjo 24 d. A. Statkevičius Lietuvos Helsinkio grupės ir Lietuvos laisvės lygos vardu parašė laišką Europos saugumo ir bendradarbiavimo prie JAV kongreso komisijos pirmininkui S. Hoyeriui ir vicepirmininkui D. De Conciniui. Laiške, pavadintame „Siekiame valstybinės nepriklausomybės atstatymo”, rašė, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybės klausimas kuo greičiau būtų pradėtas svarstyti aukščiausiu lygiu – Tarptautiniame teisme ir Jungtinių Tautų Organizacijoje. Taip pat prisidėjo išeivijoje organizuojant įvairių šalių piliečių parašų rinkimą Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybei atkurti – akcijos metu buvo surinkta 5,2 milijono parašų. Tarp kita ko, šis parašų rinkimas dėl didžiausio parašų kiekio pateko į pasaulinę Gineso rekordų knygą.
1989 m. spalio 10 d. A. Statkevičius dalyvavo Atėnuose (Graikija) vykusiame Pasaulinės psichiatrų asociacijos VIII kongrese. Jame įteikė savo pareiškimą Asociacijos vadovybei, kur prašė Sovietų Sąjungos psichiatrus priimti į Asociaciją tik tuo atveju, jei šie pripažins kaltę dėl buvusiems disidentams nustatytų „politinių” diagnozių. Beje, JAV psichiatrų komisija jį pripažino absoliučiai sveiku.
1990 m. A. Statkevičius grįžo į Lietuvą ir toliau dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1992 m. įkūrė Doros ir kultūros sąjungą, parašė ir išleido keliolika knygų filosofijos, doros, politikos temomis. Jis buvo nepatogus visoms valdžioms – ir toliau ryžtingai kovojo su negerovėmis: 2000 m. išleido knygą „Moralinio išsigimimo sutemos Lietuvoje“, kur apžvelgė pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio blogybes, 2004 m. – „XXI amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra“, kurioje nurodė moralės trūkumą valstybės pareigūnams. 2007 m. pasirodė jo knyga „Amoralumo džiunglės. Anapus ir šiapus Atlanto“. Taip pat 1999 m. išleido knygą „Psichiatrinės inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“. 1993 m. Algirdas parašė kreipimąsi į popiežių Joną Paulių II dėl galimybės kuo skubiau pripažinti Čečėnijos Respubliką de jure.
Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, ginant žmonių teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje, Algirdas Statkevičius 1999 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 311 buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. A. Statkevičius yra 2015 m. sukurto dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ (rež. Virginija Vareikytė ir Maximilien Dejoie (Maksimilianas Dežua) vienas iš herojų. Mirė Algirdas Statkevičius 2016 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas