Tai buvo tarsi dovana visiems, gausiai atėjusiems į Petro Kriaučiūno viešąją biblioteką susitikti su dviejų knygų autore Aurelija Savickiene ir vienos jų herojumi kunigu Antanu Saulaičiu. Nes nuoširdžiai, atvirai buvo kalbama apie tuos dalykus, kurie mums visiems svarbūs.
Renginį moderavusi televizijos žurnalistė Vida Vaškevičienė pristatė marijampolietę, buvusią kolegę Aureliją Savickienę. Pasukusi į žurnalistiką ji kūrė televizijos laidas, pastaruoju metu – istorines. Parašė penkias knygas („Nekuklioji Lietuva“ apie tarpukarį buvo sukėlusi nemažai diskusijų) ir pripažįsta, kad rašymas pilname veiklos jos gyvenime – ir hobis, ir poilsis.
„Apie žurnalistiką svajojau nuo 9 klasės, dvidešimt metų dirbu ir džiaugiuosi kiekvieną dieną. Sutinku daugybę žmonių ir noriu dalintis jų istorijomis: televizijos laidą gal ne visi pamato, o knyga ir po ilgo laiko gali prabilti. Jaučiuosi kalta, kad knyga penktoji, o aš tik pirmą kartą pristatau kūrybą gimtajame mieste… Tai gal dėl to, jog vis dar nesijaučiau pakankamai brandžiai rašanti.“
Knyga „Misionierius. Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“ yra ketvirtasis A. Savickienės didelis darbas. Sako, norėjusi pasidalinti su kitais šio žmogaus patirtimis ir išmintimi – ir pati gavusi didžiulę dovaną. „Visi, kurie pažinojo kunigą Saulaitį, atsiliepdavo apie jį kaip apie šviesą. Kita vertus: ką gali pasakyti apie žmogų, kuris pats yra parašęs 37 leidinius?
Tačiau visada vadovaujuosi nuostata: „Pabandyk – neturi ko prarasti“. Pradėjome bendrauti – buvo ir įdomu, ir lengva, ir malonu. Jis patriotas, lietuvybė visada buvo jo širdyje, nepaisant gyvenimo išbandymų. Iš jo galima mokytis meilės kalbų – jos įvairios. Juo tiki ir pasitiki – leidiesi vedamas už rankos“.
Renginio vedėjos paklaustas, kodėl ryžosi atskleisti savo patyrimus ir kokią mato šios knygos misiją, svečias sakė, kad kalbėjo taip, kaip kalbėtųsi namie ar kitur. „Kitų žmonių pavyzdys subrandino mane misijoms – labai svarbu suprasti, ko žmonėms trūksta ir kaip gali padėti.
Tai įvairūs dalykai: grįžus į Lietuvą pamačiau, kad labai trūksta pagalbos žmonėms, kurie išgyvena skyrybas. Yra buvę taip, kad nemokėjau į žmones kalbėti taip, kaip jiems reikia, kad jie suprastų… Susidūrus su kita kultūra būdavo nelengva. Mes buvome pabėgėliai, karas pasibaigė, kai buvau šešerių. Esu tuomet sapnavęs tokį sapną – dabar jis kartais kartojasi, jame aš tarsi vaikas… Gal dėl to, kad vėl daug pabėgėlių?“
Knyga parašyta pirmuoju asmeniu: A. Saulaitis sakė, kad pradžioje pačiam atrodė keista, bet paskui ne vienas jam sakė, kad skaitydamas tarsi girdi jo balsą – tai reiškia, kad knyga parašyta sąžiningai. „Gyvenimas yra Dievo dovana ir gerai, kad mes vieni kitiems rūpime. Turime rūpėti: emigracijoje ir visur. Mūsų paveldas, kultūriniai ryšiai, dainos ir visa, kas sukurta, labai svarbu, turime tai branginti. Būkime už žmogų, gyvybę, gamtą, gerus santykius šeimoje, globokime tuos, kurie pakraštyje, paraštėse. Galime juos pakelti, kad Dievas ir mus pakeltų…“
Naujausia Aurelijos Savickienės knyga „Akys“ gimė iš sutiktų, pažintų žmonių pasakojimų, jų gyvenimo istorijų. Tai dar viena autorės meilės istorijai išraiška – pasakojimas apie šeimą, realiai neegzistuojančią, bet sukaupusią tikras praėjusio amžiaus Lietuvos žmonių patirtis, išgyvenusią skaudžius įvykius ir virsmus. Knyga labiau skirta jaunimui, bet ne tik. „Turime žinoti istoriją, noriu, kad jaunimas ją žinotų, vertintų ir… mažiau skustųsi“.
Renginį lyriškomis fleitos melodijomis papuošė Rusnė Pačėsaitė, fragmentus iš knygos apie A. Saulaitį skaitė autorės dukra. Aurelija dėkojo marijampoliečiams, tarp kurių – ir buvę mokytojai, bičiuliai, ir, žinoma, artimiausi žmonės…