Didžiojo ketvirtadienio popietė Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje buvo ypatinga. Velykų išvakarėse į Marijampolę atkeliavusi išskirtinė paroda – tapytojos Eglės Velaniškytės „Krikščioniški pasakojimai“ – tarsi atvėrė vartus į erdvę, kurioje dabar yra labai neseniai žemiškąjį pasaulį palikusi Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Jos vardo galerijoje, degant žvakei prie Vytauto Ciplijausko nutapyto Beatričės portreto, mecenatė pagerbta, prisiminti jos darbai ir ryški, turtinga asmenybė.
Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro direktorė Meilutė Apanavičienė priminė, koks ilgas, turtingas ir įvairus buvo Beatričės gyvenimo kelias: Kaune gimusi, Romos universitete studijavusi meno istoriją, vėliau nuolat tobulėjusi, dirbusi ir gyvenusi Italijoje, Argentinoje, Kanadoje, JAV ji domėjosi ne viena meno sritimi ir pati aktyviai dalyvavo visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Jei ne ji, Lietuvos muziejuose šiandien nebūtų kelių tūkstančių iš užsienio sugrąžintų lietuvių autorių meno kūrinių.
nykščiams ji padovanojo sukauptą angelų kolekciją – ten dabar gyvuoja Angelų muziejus. Marijampolei padovanojo kelis šimtus itin vertingų išeivijos dailininkų kūrinių – tai viena rimčiausių kolekcijų. Beatričei Kleizaitei-Vasaris buvo suteiktas Marijampolės garbės pilietės vardas, ji apdovanota Šv. Jurgio – Marijampolės globėjo ordinu, apdovanota ir valstybiniais apdovanojimais. „Kitais metais minėsime galerijos dešimtmetį – ir labai nedaug betrūko, kad būtume minėję ir mecenatės šimtmetį, – sakė M. Apanavičienė. – Sakoma, kad 100 metų yra ta fizinė riba, kai žmogus arba nueina užmarštin, arba lieka atmintyje ilgam. Beatričės vardas lieka – galerijoje, leidiniuose, mūsų atmintyje…“
Menotyrininkė dr. Rasa Žukienė prisiminė pažintį su B. Kleizaite-Vasaris 2018-aisiais, Marijampolei esant Lietuvos kultūros sostine. „Tai buvo gyva ir jauna, nepaisant jau garbaus amžiaus, pilna idėjų moteris. Žmogus, perėjęs visą pasaulį, plataus akiračio ir suvokiantis, kad kultūros, meno reikia ne tik didžiuosiuose miestuose. Ji norėjo, kad kūriniai neglūdėtų saugyklų tamsoje, bet gyventų, kad juos matytų ir vertintų žmonės“.
R. Žukienė pristatė tapytoją Eglę Velaniškytę ir parodą „Krikščioniški pasakojimai“. Baigusi tapybą Vilniaus dailės institute (1982 m.) su kitais garsiais autoriais – Ramūnu Čeponiu, Pranu Griušiu, Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Šarūnu Sauka – ji ieškojo savo kelio ir, sako, radusi jį tada, kai iš Vilniaus persikėlė į kaimą Salako (Zarasų r.) apylinkėse. Kodėl? „Vienu metu buvome visi lyg supanašėję – net atrodė, kad atskirų autorių braižas nebesiskiria, be to, buvo kitų aplinkybių. Mūsų kartos kūrėjams būdinga, kad ne vienas paliko miestą. Ieškojome savęs ir tikrumo.
Salakas man – kaip derliaus nuėmimas po ilgų ieškojimų. Rezultatas. Tapyboje atsirado eilinis kaimo žmogus, o viduje – gyvenimo gilumos suvokimas. Kai klausia, kada paveiksluose atsirado religinė tema, negaliu atsakyti, man atrodo, ji buvo visą laiką. Visada labai daug skaičiau, studijavau Bibliją – norėjau suprasti gyvenimą, kuris ne toks, kaip mes įsivaizduojame. Turi praeiti labai daug laiko, kad nutapytum Kristų… Tikroje tapyboje kalba kiekviena smulkmena. Paveikslų reikia ir klausytis – ne tik į juos žiūrėti. Ir negalima skubėti – tik tada išgirsite.“
R. Žukienė pastebėjo, kad pirmasis įspūdis gali būti klaidingas – atrodo, kad šventųjų ir žmonių veidai rūstūs, bet jie nėra tokie. „Eglės Velaniškytės tapyba visada pasižymėjo ne išoriniu efektingumu, bet minties gilumu, jos niekada nedomino efektingi paviršiniai dalykai. Čia susipina autobiografiniai momentai su religinėmis tiesomis bei krikščioniška morale. Parodoje 2016–2022 metų tapyba, paveiksluose vyrauja didingos ramybės atmosfera. Eglės Velaniškytės tapyba yra moderni klasika, asociatyviai primenanti didžiuosius tapybos meistrus.“
Paroda veiks iki birželio 4 dienos.