Kazlų Rūdos literatų ir menininkų klubui „Girių versmė“ gegužės 24-ąją sukaks 32 metai. Dar daugelis prisimena tą saulėtą 1991 metų pavasario dieną Kazlų Rūdos senajame bibliotekos pastate, kuriame mūsų dešimties kūrėjų būrelį labai nuoširdžiai sutiko tuo metu dirbusi bibliotekininkė Vida Makarevičienė. Skambus pirmojo susibūrimo pavadinimas „Pavasaris vėl žadina sielą“ ir kvietimas prisidėti buvo išgirstas.
Violetos JANKAUSKAITĖS-LIAUDENSKIENĖS nuotrauka
eja, jau nėra tada dalyvavusių Teofilijos Žemaitytės, Juozapos Feiferienės, Vlado Burago… Amžinybėn iškeliavo vėliau į klubo veiklą įsiliejusieji: Domicelė Stankevičienė, Eugenija Grigaitienė, Aldona Spūdienė, Agnietė Jankauskienė, Vida Mašanauskienė, kunigas Juozas Barkauskas, Antanas Enčius, Ona Arminienė, Algimantas Vaičiulevičius, Hermenegilda Palionienė, Valdemara Vaitkevičienė, Antanas Čerapokas, Ona Kvedaravičienė.
Nereikia manyti, jog šiai nevyriausybinei organizacijai, perkrikštytai asociacija, atėjo egzistencijos pabaiga. Vis ruošdama interviu su krašto šviesuoliais patyriau, kad dar daug Kazlų Rūdos krašte neatskleistų talentų. Sutikau Romą J., Gražiną K., Liną S. Jos dar nedrąsiai žengia kūrybos takais ir keleliais, tačiau yra neabejotinai kūrybingos asmenybės. O kad kūrybos versmė trykšta, gaivina, nesenka, patvirtinti gali ir kovo 18 dienos klubo narių ir poezijos gerbėjų susitikimas kavinėje „Paparčio pavėsyje“. Po visų negandų, suvaržymų net 17 žmonių susibūrė…
Šv. Juozapo diena mums – tai „Pirmojo žiedo“ šventė – pražysta snieguolės, kurios džiugindavo Juozapos Feiferienės, Juozo Barkausko ir kraštiečio Juozo Ardzijausko sielas. Taip pat norėčiau paneigti kalbas, jog „Girių versmės“ klubo jau nebėra. Jei ne ligos, šeimos rūpesčiai, tądien į susitikimą būtų atėję dar 16 žmonių. Tik vieni neseniai įsikūrė Kaune (gal ir keista, nes dabar daugelis į kaimus keliasi…), kiti gyvena Marijampolėje, Plutiškėse.
O tai, kad klubui teko atsisakyti VMI ir Registrų centro „globos“, natūralu (juk algos už prozos ir poezijos rašymą niekas nemoka, autorinės knygos už savas lėšas leidžiamos, projektus bei rinkinių leidybą anksčiau tik Marijampolės apskritis ir savivaldybė rėmė). Daugiau rinkinių leisti nesiruošiame, tai ir atsisakėme visų priklausomybių. Taip gyventi ir kurti lengviau, dabar mums svarbiausia – susitikimai, bendravimas, dalijimasis kūryba. Be moralų, pamokymų, kritikos, vieni kitų besiklausydami augame ir tobulėjame“, – taip svarsto ir paaiškina klubo vadovė nuo 1991 metų Vitalija Kavaliūnaitė-Filipova.
Tiesa, „Girių versmė“ buvo nuslopusi. Ją, kaip ir visą pasaulį, alino pandemija, o šiandien skaudžiai dusina karo dūmai Europos padangėje. Bet poezijos versmė, pasirodo, tebetrykšta. Apie tai iš tiesų liudija kavinėje „Paparčio pavėsyje“, įvykęs literatų susibūrimas. Regis, šiuo nerimo kupinu laikotarpiu ne eilėraščiai turėtų rūpėti, tačiau geras „Girių versmės“ bičiulis Valeras Plioplys, atėjęs pabendrauti su seniai matytais ir dar nepamirštais Kazlų Rūdos kūrėjais, išreiškė teigiamą požiūrį į poeziją.
– Negalima lėkti per gyvenimą vien kertant viską iš peties, kariaujant, reikalaujant, statant, griaunant, teisiant – žmogui reikia poezijos, nes ji viską sušvelnina, sušildo, gaivina, guodžia, ramina“, – sakė jis.
O „Girių versmės“ literatai, vieni su patriotizmo ir tautiškumo gaidele, kaip Onutė Kupčinskienė, kiti su trupučiu sąmojo ir satyros, kaip Onutė Velepolskienė ar Liudas Bielskus, tretieji pasitelkę lyriką, kaip Ramutė Sarapinavičienė, savo eilėmis leido pajusti, kad poezija tikrai pakylėja, išvalo jausmus bei sielą. Kūrybinėmis mintimis susitikime taip pat pasidalijo sesės Edita Judickienė ir Jurgita Grikietienė (Žalenekaitės), Violeta Liaudenskienė, Danguolė Reinertaitė-Smirnova.
Kadangi visi nuoširdžiai džiaugėsi susitikimu, tapo aišku, kad „Girių versmė“ tebepulsuoja, kad ji nori ir gali almėti, kaip almėjo gražiausiais savo gyvavimo metais.
Birutė SARAPINAVIČIENĖ