Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre vyko įdomus renginys, skirtas gvildenti jaunimo emociniams sunkumams. Ten įvykusi psichikos sveikatos konferencija „Atmetimo istorijos“ yra ir „Marijampolės – Lietuvos jaunimo sostinės 2023“ programos dalis.
Jaunimas buvo kviestas dalyvauti diskusijoje „Ką reiškia būti atmestam?“, vėliau galėjo pasiklausyti pranešimo „Kaip išsivaduoti iš nuolatinės baimės suklysti?“ ir sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse tema „Kas slypi po jaunimo atmetimo istorijomis?“.
Diskusijoje, kurią vedė Visuomenės ir verslo plėtros instituto atstovai Vladas Polevičius ir Aistė Rutkauskienė, dalyvavo Jaunimo reikalų agentūros atstovė Gintarė Stankevičienė, psichologas ir „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas Mykolas Kriščiūnas, psichologė, psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, psichologė, Jono Totoraičio progimnazijos direktorė Regina Jakovickienė ir „Vaikų linijos“ savanorė, savanorių mentorė, Psichologijos studentų asociacijos narė Evelina Laurynaitė.
Diskusijoje aiškintasi, kas yra atmetimas. Vieniems tai neatitikimas kažkokiems standartams, kitiems – savęs nuvertinimas, nepritapimas prie grupės, pastangų neįvertinimas, neišrinkimas kažkuo ir pan. Pasirodo, kad visgi ne atmetimas yra pagrindinė problema, o tos emocijos, kurias jis kelia ir iš kurių kyla kitos didesnės psichologinės bėdos.
Kalbėjusieji sakė, jog mokykloje atmetimas dar vis laikomas stigma, nes vaikai nedrįsta apie tai kalbėti – kad buvo nuvertinti, nesuprasti, nepriimti ir pan. O tam, kad atsivertum, reikalingas pirmiausia pasitikėjimas kitu žmogumi. Kiekvienam žmogui – jaunam ar vyresniam, reikia aplinkinių priėmimo, įvertinimo, palaikymo. Diskusijos dalyviai kalbėjo apie tai, kad paauglystėje tai išgyvenama jautriau, visgi gyvenime dažnai būna situacijų, kai pasijunti nepripažintas, nesuprastas, atstumtas, neįvertintas. Nuskambėjo patarimas, kad vaikams reikia aiškinti, jog nepritarimas – dar ne pasaulio pabaiga.
Dirbantieji su mokiniais kalbėjo apie tai, jog tos pačios situacijos, kai mokinys pasijunta atmestas, jam pačiam ir mokytojui gali pasirodyti labai skirtingos. Paauglys neretai linkęs sureikšminti mokytojų, bendraamžių elgesį, o kartais, pasirodo, būna ir taip, kad pats vaikas nuvertina save, netenka motyvacijos kažko imtis vien todėl, jog įsivaizduoja, kad bus nesuprastas… Atmetimo jausmus gali kelti ir vidiniai pojūčiai, pavyzdžiui, jeigu vaikas jaučiasi nepritampantis klasėje – tą iš šalies kitam pastebėti yra gana sunku.
Atmetimas nebūtinai yra asmens ar jo pastangų nuneigimas visam gyvenimui, nes tai gali būti galimybė pasiekti dar daugiau, negu buvo planuota. I. Šidlauskaitė-Stripeikienė papasakojo apie savo patirtį, kai ji neįstojo į doktorantūros studijas. Tada atrodė, kad griuvo pasaulis, bet dabar ji sako, jog buvo gerai, nes vėliau įstojo į dar geresnį universitetą. Taigi tos jausmų bangos praeina, o reakcija į tokius gyvenimo vingius priklauso nuo kiekvieno psichologinės brandos.
Konferencija buvo baigiamoji tarptautinio projekto „Rejection stories“ dalis. Kadangi atmetimo tema neapsiriboja valstybių sienomis, tai analizuojama ne tik mūsų šalyje. Projektas „Rejection stories“ yra finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“.