Tokia buvo šioji diena: sekmadienis, balandžio 23-oji. Vienintelė, nes kita – jau kitokia, nors ir saulė švietė bei šildė ne ką mažiau, ir debesėliai (jau visai vasariniai, balti) vaikėsi vienas kitą ir lenktyniavo su vėju, o gal paukščiais – šie, it pametę galvas, neatsidžiaugia grįžę, namus suradę… Nes kitą dieną jau buvome kiekvienas sau – prie savo darbų, su kitais žmonėmis, tarp kasdienių daiktų. Bet niekur nedingo aplinkui tvyranti žaluma, kurios su kiekviena diena vis daugiau ir tai reiškia tik viena: kasdien vis labiau ir plačiau pulsuoja gyvybė. Ar ne tai po šia saule ir šioje žemėje svarbiausia?
…Tad sekmadienį Liudvinavo parke žmonės, iš anksto gražiai kviesti ir sukviesti į Jorės šventę, dalyvavo nekasdieniame vyksme – apeigose ir ritualuose – pirmiausia tam, kad padėkotų Žemei. Nes, kaip sakė ne pirmą kartą tai daranti Vita Gvazdaitienė, „šių švenčių prasmė ir yra kalbėtis su Žeme. Į jas ir kviečiu žmones tam, kad pabūtume gamtoje, pagalvotume apie tai, kokioje nuostabioje vietoje gyvename.
Kad padėkotume Žemei už viską, ką turime, kad prisimintume, jog ją reikia tausoti ir saugoti. Mes neturime namų kitur – tik čia, nes didelėje Visatoje esame lyg tas mažas vabalėlis. Susirinkome pabūti kartu, pasikalbėti su gamta ir vieni su kitais. Nėra išankstinių scenarijų – viską darysime kartu, laikydamiesi tradicijų, kurios iki mūsų atkeliavo iš pačių tolimiausių laikų…“
Jorė – žalumos ir atgimimo šventė, nuo pagonybės laikų siejama ir su Perkūnu, kuris pažadina gyvybės jėgas: prikelia žemę ir augmeniją, pasiunčia lietų, nuplaunantį tamsiojo metų laiko apnašas, nešvarumus (žmogaus sieloje taip pat). Teigiama, kad anuomet būtent pavasarį, maždaug nuo šio laiko būdavo fiksuojama naujų metų pradžia… Atėjus krikščionybei šios šventės sutapatintos su šv. Jurgio, gyvulių globėjo, diena – Jurginėmis.
