Posėdžių sesijos metu Europos Parlamente (EP) ir Briuselyje, ir Strasbūre vyksta nemažai įvairių renginių, kuriuos rengia politinių partijų frakcijos ar atskiri Parlamento nariai. Vieną tokių renginių – diskusiją ir sukrečiančio dokumentinio filmo „Baltarusijos procesas“ peržiūrą neseniai Strasbūre surengė „Renew Europe“ frakcijos narys liberalas Petras Auštrevičius. Jame dalyvavo ir „Suvalkiečio“ žurnalistas.
Teisėjai turės atsakyti už savo veiksmus
Renginyje daugiausia dėmesio buvo skiriama neteisėto Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos režimo teisėjų patraukimui baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus žmoniškumui. Šie teisėjai priimdami neteisingus ir neteisėtus nuosprendžius žinomiems politiniams veikėjams, žmogaus teisių gynėjams ir aktyvistams, taip pat paprastiems baltarusiams tapo pagrindine Lukašenkos režimo represijų priemone.
Tai buvo tik antras kartas EP istorijoje, kai Baltarusijos opozicijos atstovai apsilankė Strasbūre. Pirmą kartą tai buvo opozicijos lyderė Sviatlana Cichanovskaja, o šįkart atvyko Nacionalinio demokratinių jėgų susivienijimo atstovė Angelika Melnikava, kuri ir moderavo susitikimą, taip pat opozicijos atstovai Artiomas Proskolovičius bei vienas iš nukentėjusiųjų ir filmo herojų Andrejus Danilevskis. Renginyje dalyvavo ir neseniai Briuselyje įsteigtos demokratinės Baltarusijos misijos vadovas Vladimiras Astapenka.
Sukurta visa represinė sistema
„Lukašenkos režimas sukūrė visą represinę sistemą, ta struktūra, kurioje policija, saugumas, teisėjai, bausmių vykdytojai, politiškai ir finansiškai motyvuota. Norime nusiųsti aiškią žinutę žmogaus teisių aktyvistams ir visiems kovojantiems su režimu žmonėms, kad kiekvienas Lukašenkos nusikaltimas yra matomas, ir atpildo valanda tikrai ateis“, – sakė Europos Parlamento narys P. Auštrevičius.
Pasak V. Astapenkos, padėtis Baltarusijoje šiuo metu itin bloga: visuomenė dezinformuojama, daugybė politinių kalinių kalinami, šimtai tūkstančių žmonių paliko šalį, o šalies teritorija naudojama kaip placdarmas karui Ukrainoje. Lukašenka labai bijo tarptautinio teismo, bijo teisingumo ir darys viską, kad išsaugotų esamą padėtį. Diplomatinės misijos vadovas dėkojo Lietuvos politikams už palaikymą ir rėmimą.
Daugeliui baltarusių dabartinė padėtis jų šalyje neleidžia tikėtis sąžiningo kankinimų, smurto ir kitų nusikaltimų žmoniškumui tyrimo ir teisingo teismo Baltarusijos teritorijoje. Dėl to, kad nėra pilietinės visuomenės, negali dirbti nepriklausoma žiniasklaida, taip pat advokatūros kontrolė neleidžia atkurti pažeistų teisių bei teisėtų nukentėjusiųjų interesų ir sudaro sąlygas tolesnėms represijoms.
Būtina rinkti ir protokoluoti įrodymus
Kaip sakė A. Melnikava, teismų piramidės viršūnėje stovintys žmonės tapo bjauriu įrankiu Lukašenkos režimo rankose, laužančiu baltarusių ir jų šeimų likimus ir gyvenimus. Kasdien siųsdami nekaltus žmones į kalėjimus, kur iš jų tyčiojamasi, o kai kurie ir kankinami, Baltarusijos teisėjai visiškai sąmoningai ir ciniškai daro dešimtis nusikaltimų, puikiai suvokdami savo veiksmus.
– Jeigu protestų metu gatvėse taikius gyventojus puolę ir mušę jėgos struktūrų atstovai slėpė veidus po kaukėmis, tai vadinamųjų teismų metu teisėjai, kurie yra tapę režimo įrankiu, buvo aiškūs, konkretūs asmenys, jų vardai ir pavardės žinomi, jų neteisėtai pasirašyti nuosprendžiai yra išlikę. Būtina daryti viską, kad šie asmenys atsakytų už savo neteisėtus sprendimus, – teigė A. Proskolovičius.
Pasak jo, iš 1100 Baltarusijoje dirbančių teisėjų tik 28 yra įtraukti į sąrašus asmenų, kuriems Europos Sąjunga taiko sankcijas, bet ir dėl jų Baltarusijos aukščiausiojo teismo pirmininkas jau skundėsi Lukašenkai, kad teisėjai yra persekiojami ir esą turi atlaikyti spaudimą. Sistema dirba taip, kad jau nuo vaikų darželio ir mokyklos auginami jauni žmonės, kurie baigę teisės studijas ir pradėję dirbti teisėjais jau bus parengti tarnauti represiniam aparatui.
Apie tai, kad teisėjai privalo sulaukti bausmių, diskusijoje nuotoliniu būdu kalbėjo ir buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Pasak jo, būtina pasiekti, kad kiekvienas toks kankinimų ir neteisėtų bausmių atvejis būtų užfiksuotas, protokoluotas, o specialus Baudžiamasis tribunolas ateityje įvertintų jų veiksmus ir jie sulauktų bausmių. D. Žalimas informavo, kad birželio 12-ąją Vilniuje rengiama tarptautinė konferencija, kur bus nagrinėjami šie klausimai.
– Labai svarbu, kad gautume kuo daugiau informacijos iš pirmų lūpų. Europos Parlamentas turi būti informuotas kuo išsamiau apie padėtį Baltarusijoje. Reikia veikti, reikia priimti atitinkamas rezoliucijas, – kalbėjo renginyje dalyvavęs kitas Lietuvos europarlamentaras, delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininkas Juozas Olekas, nuolat šiems klausimams skiriantis daug dėmesio.
Pasak kalbėjusiųjų, ypač svarbu didinti visuomenės informuotumą apie universaliosios jurisdikcijos priemonių taikymo kankinimų ir kitų sunkių žmogaus teisių pažeidimų, padarytų Baltarusijoje nuo 2020 m., atvejus, o galutinis tikslas – paskatinti ES valstybes nares taikyti universaliąją jurisdikciją ir patraukti Lukašenkos režimo teisėjus atsakomybėn bei užtikrinti, kad kiekviena režimo auka sulauktų teisingumo ir sąžiningumo.
Sukrečiančiuose kadruose – aukų liudijimai
Po diskusijų buvo parodytas valandos dokumentinis filmas „Baltarusijos protestas“, kuriame atgimė 2020 metų įvykiai ir po neteisėtų prezidento rinkimų šalyje vykę protestai. Filme savo istorijomis dalinasi trys asmenys, kurie pasakoja, kaip nukentėjo tų protestų metu, kaip buvo mušami, kaip iš jų tyčiotasi, o po to vyko sufabrikuoti teismų procesai ir buvo skirtos bausmės.
Vienas iš filmo herojų A. Danilevskis filme pasakoja, jog dar būdamas studentas 2006 metais dalyvavo pogrindinėje veikloje, po tada vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų bandė protestuoti. Tada studentai kelias dienas Minske buvo pasistatę palapines, bet buvo išvaikyti, jam iškelta byla. Andrejus teigė tuomet nusivylė ir iš aktyvesnės politinės kovos pasitraukė. Jis buvo atvykęs į Lietuvą ir įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, bet studijų nebaigė, nes norėjo grįžti namo, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų.
– Kai mano šalyje prasidėjo 2020-ųjų įvykiai, aš tiesiog negalėjau likti nuošalyje. Dalyvavau protestuose nuo pirmojo vakaro, ir tie įvykiai stovi prieš akis. Ginkluotų ir kaukėtų asmenų Minske buvau pargriautas ant žemės, į mane buvo nukreiptas ginklas, vienas iš milicininkų užlipo man ant kaklo šaukdamas, kad išmokys mane mylėti tėvynę.
Tie asmenys kaip vilkų gauja puolė ir spardė mane, pajutau stiprų spyrį į klubą, matyt, norėta man sulaužyti koją. Buvau mušamas, kol netekau sąmonės. Po to į kalėjimą, kur buvau nuvežtas, atvyko teisėjas ir iš jo veido mačiau, kad jam nėra malonu matyti mane kruviną. Jis tada priėmė sprendimą papildomai nagrinėti mano atvejį, – filme pasakojo Andrejus.
Po diskusijos ir filmo peržiūros P. Auštrevičius surengė svečiams iš Baltarusijos trumpą ekskursiją po EP rūmus, kurios metu įvyko netikėtas susitikimas su buvusiu EP pirmininku, dabartiniu ES Vyriausybės įgaliotiniu ir Europos Komisijos pirmininkės pavaduotoju Žozepu Boreliu. Jis labai įdėmiai išklausė svečius, sutiko, kad ši tema yra aktuali ir ragino prie jos grįžti ir ateityje.
Kai tėvynė – tik sapnuose
Pakalbinau A. Danilevskį po susitikimo. Jis papasakojo, kad ištrūkęs iš kalėjimo paliko šalį ir dabar su šeima – žmona ir jau trimis vaikais gyvena Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Jo žmona psichologė dabar nedirba, augina vaikus, o jis vežioja labdaros siuntas ir automobilius Ukrainos žmonėms. Paklaustas, ar nebijojo filmuotis, jis atsakė, kad baimės visada yra, bet jautė pareigą apie tai kalbėti. Tam pritarė ir žmona. Andrejaus nuomone, tai yra ir jo asmeninis indėlis į kovą su Baltarusijoje klestinčia dezinformacija.
Pasak A. Danilevskio, labai daug Baltarusijos opozicijos atstovų yra įsikūrę būtent Varšuvoje, nemažai jų gyvena ir Vilniuje. Vyras sakė, kad Lenkijoje jaučiasi gerai, saugiai, bet labai slegia tai, kad negali grįžti į tėvynę, kur palaidota jo mama, kur pernai mirė brolis, bet į laidotuves taip pat negalėjo atvažiuoti, nes pasienyje būtų iš karto suimtas. Tėvynę jis neretai sapnuoja.
Filme yra scena, kurioje Andrejus stovi Lenkijos pusėje prie upės, o anapus, visai netoli, jo gimtoji Baltarusija, kuri jam užvėrė duris. Ir kai pernai su delegacija važiavo į Demokratinių jėgų forumą Vilniuje, kai visai šalia Druskininkų buvo pasienio perėja, Andrejaus teigimu, jam labai suspaudė širdį, apėmė ir liūdesys, ir pyktis dėl tokios padėties.
– Apie šimtas tūkstančių ar daugiau baltarusių paliko tėvynę, bet juk šalyje yra apie 9 milijonai gyventojų, tai kodėl daugiau niekas neprotestuoja, susitaiko su esama padėtimi, juk negali milijonų uždaryti į kalėjimus? – klausiau Andrejaus.
O jo atsakymas buvo toks: „Žmonės yra įbauginti, veikia visa žlugdanti, valdžiai pajungta sistema. Kaip tu gali protestuoti, kai į kaktą nukreiptas šautuvo vamzdis? Kol nepasikeis pats režimas, kol Maskvoje nebus permainų, nėra ko tikėtis, bet turime veikti ir kiekvienas pagal galimybes daryti tai, kad bent mūsų vaikai sulauktų šviesesnės ateities“, – sakė jis.