Gintarė Mazurkevičiūtė: tatuiruočių salone apima ramybė

Kaip skoniui draugų nėra, taip ir dėl grožio nelabai pasiginčysi: vieniems išpieštas kūnas gražu, kitiems – ne. Iš tiesų dar nesenais laikais daugelis manė, kad tatuiruotes darosi tik kaliniai. Šiandien piešti ant kūno tampa vis populiariau. Kaip sako pašnekovė Gintarė Mazurkevičiūtė, jau sunku įsivaizduoti, kodėl labai norėdamas negalėtum turėti piešinio ant kūno.
Gintarei atrodo, kad šiais laikais jau daugiau žmonių turi tatuiruočių, nei neturi. Tą moteris sako matanti dirbdama gelbėtoja miesto baseine. Ateina, atrodytų, tikrai ne toks žmogus, kuris galėtų turėti piešinį ant kūno, o pasirodo, kad turi kokią nedidelę tatuiruotę. Net ir vieną mokytoją Gintarė pažįsta su tatuiruota ranka, o tai atrodo tikrai drąsu.
Į klausimą, kokie dažniausi argumentai būna „prieš“, moteris vardija: kad prastai atrodysi senatvėje, kad tai daro tik kaliniai, kad nerimta, nesolidu ir dar nepigiai kainuoja. Bet kai labai norisi, galima rasti ir daugybę argumentų „už“. Ji sako, kad kiekvienam galima rasti tinkamą tatuiruotę, bet kai kurie piešiniai jai atrodo vulgarokai, ypač spalvoti.
G. Mazurkevičiūtė dirba Marijampolės švietimo centro metodininke, mokytojams organizuoja renginius, mokymus. Taigi sutinka tikrai labai daug žmonių, bet sako, kad kažkokios ypatingos reakcijos iš jų nesulaukia. Niekas nieko nesako apie jos tatuiruotes. „Pradžioje, kai naujas piešinys atsirado, tada septynmetis sūnus Gustas kokius du mėnesius vis tikrino, ar apkabinu jį ne ta ranka, nenorėjo liestis. O dabar jau daugelis net nepastebi mano naujų kūrinių, ne tik vaikai. Tiesa, kai pasidariau kelintą, Gustas paklausė: „Mama, kas tau yra, ar tau viskas gerai?“, – juokiasi moteris. O jos vyresnėlis 27 metų Modestas pasekė mamos pėdomis: turi jau keturis piešinius – neperkrautus, nedidelius.
„Kodėl darausi tatuiruotes? Man gražu. Aš visai nenešioju papuošalų, nes dabar jų jau nereikia“, – sako ji.
Turi 20 piešinių
Gintarė pasakoja, kad jau nori darytis naują tatuiruotę. Jos tikslas – kad būtų išpiešta visa kairė ranka. Esminius akcentus jau susidėjo, tereikia užpildyti tuščius tarpus.
Neseniai suskaičiavo, kad iš viso turi 20 piešinių. Viena sena tatuiruotė yra „uždaryta“ – ant jos užpiešta nauja. Daugelis turbūt galvoja, kad tai skausminga procedūra, bet moteris sako, kad jai kentėti netenka, nes patinka toks pastovus nedidelis, švelnus skausmas, prie jo tiesiog pripranti. Per seansus ji kartais miega, dažniausiai skaito arba apsipirkinėja internete. Ją net aparato garsas ramina.
Tiesa, kai kurios kūno vietos yra iš jautresnių, o kitose visai nieko nejauti. Jai nė karto nėra labai skaudėję, sunkiau ilgai išbūti vienoje pozoje. Kartais tenka viena poza išbūti tikrai ilgai, net nekrūpčiojant, kad nesugadintum piešinio. Po ilgesnių seansų pradžioje išeidavo visa tirtėdama nuo įtampos. Mėgdavo per seansą miegoti, bet kai miega, ji krūpčioja, todėl tai netinka. Tatuiruočių salone moterį apima ramybė. O tai labai priklauso ir nuo meistro – jei savas, daug metų pažįstamas. Gintarei patinka paplepėti, o kai kurie meistrai visą seansą tyli – tokie nepatinka, pas tokį ji negrįžta, nes per seansą norisi geros atmosferos, bendravimo.
Anksčiau meistrą rinkdavosi pagal kainą, visi gi nori pigiau, bet dabar jau taip nedaro, nes svarbiausia – kokybė. O kokybės kriterijai būtų tokie: kad nesurandėtų piešinys, kad meistras mokėtų labai tiesiai nubrėžti ploną liniją (tada pavyks ir storesnės) ir kad braižas būtų gražus, patiktų. Gintarės visos didžiausios tatuiruotės yra to paties meistro – patinka jo stilius. Tai Vilniuje dirbantis Raimondas. Čia, Marijampolėje, jos gerai vertinama yra Silvija: gabi, darbo kokybė gera ir pas ją smagu. Gintarė sako rekomendavusi šią meistrę savo sesei ir keliems bendradarbiams.
Pasak jos, pirmam kartui nesirenki didelės tatuiruotės, nes turi pasitikrinti, ar ištversi, nors dabar jau yra visokių tepaliukų, purškaliukų, kurie nuskausmina.
„Jaučiu, kad negana“
Gijimo procesas priklauso ir nuo metų laiko, geriausiai gyja lapkritį, gruodį ir sausį. Naujo kūrinio negalima ilgą laiką mirkyti. Triskart per dieną tenka tepti (paskui rečiau), nes turi užsidėti šašas ir būtina sekti, kad jis per daug neišsausėtų arba nesušlaptų. Šašai paprastai nėra dideli, bet niežti, kai gyja, o kasytis negalima, nes jei nusiplėši šašą, atsiras randas.
Gintarė turi piešinį ant stuburo, va ten buvo sunki priežiūra, nes pati nepasiekė pasitepti. O mažų net nejauti, kaip gyja. Piešinių turi ir ant kojų, bet tik vienoje kūno pusėje. Sakė, gailisi, kad ant dešinės rankos pasidarė vieną tatuiruotę, nes dabar yra nutarusi išsigražinti tik kairę kūno pusę.
Pirmą piešinį Gintarė pasidarė būdama 22 metų. Ta pirmoji tatuiruotė jau nėra graži, pablukusi, nes daryta ne salone, o namų sąlygomis. Paskui buvo pauzė, o nuo 40-ties metų jų vis daugyn. Pauzę padarė ir dėl pinigų stygiaus, be to, tuo laiku žmonės kreivokai žiūrėdavo į gausiau ištatuiruotus žmones – galvodavo, gal iš kalėjimo. „Paskui visuomenė išlaisvėjo, ir nutariau iki 50-mečio dar darytis, o paskui, maniau, reikės sustoti. Tiesą sakant, labai didelis malonumas būna idėjos paieška ir darymosi procesas. Po to ilgą laiką naujas kūrinys teikdavo džiaugsmą, bet dabar pastebiu, kad tas džiaugsmas trunka vis trumpiau. Jaučiu, kad tampa įpročiu, liguistu potraukiu tas vis naujo piešinio noras, – atvirauja moteris. – Prie senųjų greit pripranti, atrodo, turėtų būti gana, bet jaučiu, kad negana. Dabar jau nežinau, kada sustosiu. Negaliu išsižadėti, kad niekada.“
Nors vyresniame amžiuje sunkiau padaryti tatuiruotę, nes oda gležnesnė ir rašalas gali išsilieti, bet dabar daugėja ir vyresnių kaip 60 metų klientų. Kai kas darosi mažiau matomose vietose. Ir aišku, piešinys su metais keičiasi: Gintarė juokiasi, kad gėlės po daugelio metų atrodys apvytusios, bet vis tiek gražios.
Nė vienas jos piešinys nėra be turinio ar prasmės: Gintarė turi sesę dvynę, kuri gyvena užsienyje, todėl abi pasidarė vienodas pažymėdamos seserystę, žirgas ant stuburo simbolizuoja arklio metus, kuriais yra gimusi, ledų porcija, nes juos labai mėgsta. O prasidėjo viskas nuo lotoso, nes tai – moteriškumo simbolis, švelnumo, trapumo, o Gintarė sako nesanti nei švelni, nei trapi… Dar turi užrašą „Visada lieka viltis“, tą pasidarė, kai buvo sunkus momentas – užklupę nelaimės. Užtikrintai sako, kad užrašų kitomis kalbomis jai nereikia, nes yra lietuvė. Juk anglas ar japonas lietuviškų irgi nesidarytų…
Gintarė labai mėgsta žygius pėsčiomis. Net savo vaikiną išbandymui per pirmą pasimatymą išsivedė į 18 km žygį. Pasak jos, taip iškart supranti, ar žmogus linkęs skųstis, burbėti. „Aš eidama išsikraunu. Oficialiuose žygiuose irgi dažnai dalyvauju, ten smagu, atmosfera gera, nes renkasi tikri entuziastai. Nors šiaip susibūrimų nemėgstu.“
Apskritai sportas moteriai priimtinas, sportavo visą gyvenimą, lankė sporto klubą, bet koronavirusas organizmą nukamavo, ėmė dažniau sirgti. O dirbti į baseiną nuėjo dėl papildomų pajamų: jų prireikia, kai viena augini vaiką. Pati daug metų lankė baseiną, tad kai atsirado gelbėtojos vieta, apsidžiaugė. Tik tas darbas gana nuobodus, bet padeda treneriams treniruoti vaikus, taip laikas greičiau eina.