55-erių metų bendro gyvenimo jubiliejų pernai rugsėjį atšventę Kazlų Rūdos sav. Šilgalių kaime gyvenantys Gražina ir Antanas Olekai dėkoja likimui, sujungusiam juos į porą, leidusiam pragyventi prasmingus metus, užauginti gražią šeimą, ir sveikatos nepagailėjusiam. „O jeigu skauda ką, pažiūrėk į pasą“, – vienas kitą šmaikščiai „paramina“ sutuoktiniai. Geros nuotaikos paslaptis – ir pastarųjų dienų įvykiai.
„Istorinis gyvenimo įvykis – tokio nepakartosi“
Taip Gražina ir Antanas Olekai įvertina susitikimą su Prezidentu Gitanu Nausėda ir jo pagarbą motinoms, apdovanotoms ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais.
Išskirtinį vizitą „suorganizavo“ Jankų seniūnijos seniūnas Jevgenijus Kušnarenko, jau ne pirmą kartą Prezidento apdovanojimui teikiantis seniūnijoje gyvenančias daugiavaikes mamas.
– Olekienė – penkta seniūnijoje, gavusi garbingą apdovanojimą, bet tik ji viena pas Prezidentą važiavo su savo vyru. Kitos važiavo su vaikais ar giminaičiais, nes jų sutuoktinių jau nebebuvo. Kai buvo paskelbta, kad šiemet, kaip ir ankstesniais metais, Motinos dienos proga bus pagerbtos mamos, Prezidentūros rašte buvo nurodyta, kad apdovanojimui gali būti siūloma šeima, todėl teikime akcentavau šios gražios šeimos vertybes. Dabar apdovanojo tik Gražiną, gal per Tėvo dieną apdovanos ir Antaną?“ – svarsto seniūnas, pats besididžiuojantis savo seniūnijos žmonėmis ir norintis, kad ir kiti jais pasigėrėtų.
– Prezidentas, kaip ir mūsų seniūnas – jokios arogancijos, labai paprastas, draugiškas, nuoširdus žmogus, kalba aiškiai, neskubėdamas ir visai nežemaičiuodamas, – vienas per kitą dar karštais įspūdžiais dalijasi 75-tuosius tuoj sutiksianti Gražina ir 82-jų Antanas. – Po apdovanojimo visus pakvietė pasivaišinti kava, ir Prezidentas, ir ponia Diana, su kiekvienu bendravo, fotografavosi. Po ceremonijos mudu su dukra Vilija, kuri mus lydėjo į Prezidentūrą, išėjome į balkoną pasigrožėti kiemeliu. Netikėtai prieina Prezidentas, apsikabina mane per pečius ir klausia: „Ar nepavydėsit savo žmonos, kad mudu kartu nusifotografuosime?“ Pirma tik mane su Prezidentu, paskui ir su Antanu Vilija nufotografavo. Prezidentas neskubėjo, pasidomėjo, iš kur mes, kaip laikomės? Tiesiog taip, kaip su kaimo žmogumi, šiltai pabendravome ir išsiskyrėme. Bet mums tai – istorinis gyvenimo įvykis, tokio nepakartosi, – pasakoja Gražina, nustebinta tokios pagarbos.
Kam toli dairytis?
O pagarbos šeima tikrai verta: užauginti šeši vaikai, sulaukta 13 anūkų, jau ir proanūkė Šarūnė auga, ir antras proanūkis pakeliui.
Ne tik penkiasdešimt šeštus metus Gražina ir Antanas kartu, bet ir visas gyvenimas praleistas čia, gražiose Jankų seniūnijos apylinkėse. Abu augo gretimuose kaimuose: ji – Šilgalių, jis – už pusantro kilometro esančiuose Pašilupiuose. Ir dabar abiejų šeimų vaikai netoli vienas kito gyvena. Tėviškėje liko jaunesnė Antano sesuo Ona, netoli gyvena ir brolis Juozas, ir Gražinos sesuo Alė. Tik Vytautas, nors ne kraujo ryšiais su seserimis susietas, bet savu tapęs nuo mažens, kai tėvai jį iš vaikų namų parsivežė, įsikūręs Kretingoje.
Antanas, vyriausias vaikas šeimoje, sako nuo 8 metų dirbo visus žemės darbus: mokėjo ir arklį pakinkyti, ir dalgį išplakti, ir arti, akėti. Dar prieš tarnybą sovietų armijoje A. Olekas gavo vairuotojo pažymėjimą ir dvejus metus dirbo kolūkyje. Po to – treji metai kariuomenėje Panevėžyje prie sanitarinės mašinos vairo, o sugrįžusiam kolūkis „patikėjo“ 1951 metų GAZ-51 – fanerine kabina, brezentiniu stogu.
– O keliai – vien dirvonai, 25 kilometrus į Kazlų Rūdą per dvi valandas nelabai pasiekdavai, – šypsosi Antanas. – 37 metus važinėjau, iki bendrovė iširo. Paskutinius 10 metų autobusu statybininkus vežiojau.
Antanas tik juokiasi, kai Gražina iš jo pasišaipo, kad ir su prasta mašina važinėdamas merginų neatsigindavo. Jam, girdi, ir pėsčiomis vienas juokas būdavo, kad ir į Bliuviškių gegužines nueiti. Bet, pasak vyro, kam toli dairytis, kai šalia buvo Gražina. „Man ji lyg savas žmogus buvo. Tik pasiauginti reikėjo. Ir kiną pas juos, tėčio įrengtame kluone rinkdavomės žiūrėti, ir šokiai ten pat vykdavo. 60–70 žmonių būdavo sueina, o Jankuose ir iki 100. Smagu buvo“, – prisimena A. Olekas.
Nė iki 20-ties „nepaaugintą“ Gražiną 1967 m. rugsėjo 30 d. 27-erių Antanas vedė ir jos tėvų namuose pradėjo savo šeimos lizdą sukti.
Mokėsi ir vaikai, ir mama
O tame lizde vienas po kito „ritosi“ vaikučiai: Vilija, Vidmantas, Kęstutis, Ramunė, Laima, Antanas.
– Liūdniausia, kad mano mama tik pirmąją mūsų mergaitę pamatyti suspėjo. 52-jų išėjo… – su ašaromis akyse ir dabar savo mamą prisimena Gražina. – Tėtis taip ir liko vienas, su mumis kartu. Prieš vaikams gimstant dirbau kolūkio apskaitininke, o paskui 17 metų auginau vaikus. Labai padėjo tėčio sesuo Agutė.
Po vaikų auginimo atostogų G. Olekienė grįžo į kolūkį ir dirbo fermos vedėja, kartu studijuodama Kapsuko žemės ūkio technikume (dabar – Marijampolės kolegija), kurį 1990 m. baigė su pagyrimu ir įgijo zootechniko specialybę.
Vaikai taip pat mokėsi, kūrė savo ateitį. Vilija tapo medike, dirba Kauno klinikose, Vidmantas – Kaune energetikas, Kęstutis ir Antanas – ūkininkauja: vienas Šakių sav., Paluobiuose, kitas – tėviškėje, Ramunė ir Laima įsikūrė Airijoje, Dubline.
– Dukrų išvykimas iš pradžių labai neramino – kaip joms ten seksis. Bet kai patys kelis kartus nuvažiavome, įsitikinome, kad joms ir jų vaikams ten viskas puikiai sekasi, viena dirba viešbučių tvarkytoja, kita – prabangių prekių pardavėja, tapo ramiau. Ir namo po 2–3 kartus per metus parvažiuoja, ir žada airiškos pensijos sulaukusios visai į Lietuvą sugrįžti, – dukrų planus atpasakoja mama.
Dirbo ir tėvai, ir vaikai
Olekai atviri: nei jie per daug griežti vaikams buvo, nei vaikai labai klusnūs, bet į mokyklą tėvų dėl netinkamo vaikų elgesio nekviesdavo. O kai ateidavo darbymetis, visi Olekiukai žygiuodavo į runkelių laukus. „Kad ir du į vagą stodavo ir dirbdavo“, – sako mama, ant kurios pečių daugiausia gulė rūpestis vaikais.
– Padėti nelabai turėjau kada, nes daug dirbau. Bet jeigu mamos neklausydavo, užtekdavo mano griežtesnio žodžio. Papildomai išsimokinau pjūklininku, žolės miltų agregato mašinistu, kad galėčiau ir miške dirbti, ir ūkyje kitų darbų, ne tik vairuotojo, imtis. O ir namuose buvau ir stalius, ir statybininkas, ir melžimo agregatą pats sumeistravau, kad septynias karves lengviau ir greičiau būtų pamelžti, ir tvartą su sūnų pagalba pastačiau, – pasakoja Antanas ir lyg atsiprašydamas sako, kad Gražinai nei kavos į lovą neatnešdavo, nei gėlių be progos nedovanodavo, kaip dabar jauni vis mėgsta pasigirti.
– O aš ir nepageidavau, ir nesureikšminau, – nuramina vyrą Gražina. – Juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad abiem kartu Dievulis leidžia pabūti, kad šitiek metų sulaukę šviesų protą turim, kad galim patys save apsitarnauti. Aišku, ir sąnarius paskausta, ir širdelės suvirpa, bet kad tik nebūtų blogiau. O smagiausia, kai visa gausi šeima tarpusavyje sutaria, dažnai draugėn susirenka, anūkai Karolina, Donatas, Justinas, Neringa, Erika, Martynas, Povilas, Ignas, Vilius, Augustas, Tadas, Ugnė, Pijus Antanas senelius aplanko. O susieiti „progos praktiškai nesibaigia – tai savų, tai seserų, brolių sukaktys, jų vaikų šventės“.
Tad tegul ilgai ilgai tęsiasi gyvenimo šventė Olekų namuose.