Marijampolės viešojoje Petro Kriaučiūno bibliotekoje surengtas susitikimas su profesionaliu gidu, muzikantu ir knygų autoriumi Simonu Jurkevičiumi, kuris pristatė naujausią savo knygą „Velniškoji super profesija. Gido dienoraštis“ir pasidalino labai įdomia savo patirtimi. Iš pirmo žvilgsnio gido profesija atrodo labai patraukli, bet šiems žmonėms tenka patirti ir daugybę streso bei netikėčiausių situacijų, tad svečio pasakojime buvo ir juoko, ir pykčio gaidelių.
Daug metų gyveno Romoje
S. Jurkevičius atsidūrė Italijoje būdamas vos devynerių metų, kai į Romą gyventi ir dirbti išvyko jo tėvai žurnalistai Jurga ir Paulius Jurkevičiai, iš tos šalies daug metų rašę straipsnius dienraščiui „Lietuvos rytas“. Pasak Simono, tas išvykimas 1996 metais atrodo kaip kažkokia fantastika, nes jis atsidūrė visiškai kitoje aplinkoje, nemokėjo kalbos, buvo ir daug džiaugsmo, ir daug baimių. Šioje šalyje jis gyveno septyniolika metų, o tada nutarė grįžti atgal į Lietuvą. Šis jo žingsnis nustebino draugus ir pažįstamus, bet dėl jo Simonas niekada nesigailėjo.
– Roma turistams, kurie čia atvyksta kelioms dienoms, atrodo nuostabus miestas, ir išties čia esi tarsi didžiuliame muziejuje. Bet reikia turėti galvoje, kad šiam miestui beveik trys tūkstančiai metų, ir jis nepritaikytas gyventi šiandienos žmogui. Čia iškyla daugybė įvairių problemų, su kuriomis nesusiduri Lietuvoje, nes, pavyzdžiui, rasti parkavimo vietą automobiliui prie namų dažnai būna didžiulis iššūkis, – pasakojo jis.
Romoje jis baigė vidurinę mokyklą bei prestižinį Senekos (Seneca) literatūros ir klasikinių studijų licėjų. Pizos universitete įgijo teatro, muzikos, kinematografijos technologijų daktaro laipsnį ir beveik dešimt metų Italijoje dirbo gidu Lietuvos turistams. Grįžęs gyventi į Lietuvą Kaune 2014 metais jis įsteigė privačią italų kalbos mokyklą „Accademia Italiana“, taip pat dirba italų-lietuvių kalbų vertėju, gidu italų turistų grupėms Baltijos ir Skandinavijos šalyse. Laisvalaikiu Simonas groja, jo įkurta juodojo metalo grupė „Luctus“ gerai žinoma šios muzikos mėgėjams Lietuvoje ir už jos ribų. Muzikos temai skirtas ir vienas jo naujosios knygos skyrius.
Būna daug sudėtingų situacijų
Pasak Simono, gido profesija iš pirmo žvilgsnio atrodo labai patraukli, nes tu nuolat bendrauji su žmonėmis, keliauji, gyveni geruose viešbučiuose ir skaniai maitiniesi, nėra jokios monotonijos kaip dirbant biure, ir uždirbti gali visai neblogai. Tačiau yra ir kita profesijos pusė – tenka patirti daug streso, būna sudėtingų situacijų, būna pačių įvairiausių keliautojų. Dažnai grupėje atsiranda tokių, kuriuos jis vadina „kosmonautais“ – šie žmonės viskuo būna nepatenkinti, nuolat gadina nuotaiką ir būna pilni pretenzijų, kartais jie net jaučia malonumą žemindami savo kelionių vadovą.
– Parašiau šią knygą dėl dviejų priežasčių. Jos idėja atsirado tada, kai prisikaupė nemažai istorijų, kurias norėjau papasakoti. Pamenu, su pagyvenusių italų senjorų grupe lankėmės Rygoje ir staiga viena ponia pareiškė, jog ji namuose paliko vaistus nuo aukšto kraujospūdžio ir jeigu jų negaus, mirs. Buvo sekmadienis, teko beveik visą dieną tų vaistų ieškoti ir galiausiai jų parūpino kažkoks taksistas, bet man nuo streso ir tos situacijos net galva plyšo. Kai pasidalinau šia istorija feisbuke, draugai ragino tokias per 15 metų nutikusias istorijas sudėti į knygą. Tai buvo idėja, ir pradėjau rašyti knygą.
Buvo ir kita priežastis – tiesiog norėjau supažindinti žmones su šia profesija, papasakoti apie jos užkulisius, nes daugelis ją įsivaizduoja kitaip, – pasakojo knygos autorius.
Renginio dalyvių paklaustas, kokių dar absurdiškų situacijų yra pasitaikę, jis papasakojo apie dar vieną „kosmonautę“. Ta keliautoja įsivaizdavo, kad Romoje, apsilankymo švento Petro aikštėje metu, turės galimybę asmeniškai pabendrauti su popiežiumi ir pabučiuoti jo žiedą, tad buvo itin nepatenkinta ir sukėlė skandalą, nes tokios galimybės keliautojai tikrai neturi.
S. Jurkevičius pačia baisiausia grupe pavadino kelis italų aukštosios visuomenės atstovus, kurie kelionės po Baltijos valstybes metu buvo viskuo nepatenkinti, į šuns dienas sumalė mūsų nacionalinę virtuvę, tyčiojosi net būdami Kryžių kalne ir nuolat žemino savo gidą. Paklaustas, kaip apibūdintų lietuvių keliautojus, Simonas šypsojosi, kad vienas dalykas per tuos penkiolika metų tikrai nesikeičia – keliautojai autobusais visada į kelioninius krepšius prisideda daug alkoholio.
Po pandemijos italai nesugrįžo
Naujoji jo knyga – tai ne kelionių gidas, o tarsi trys knygos vienoje. Čia jis pasakoja apie įvairias Europos sostines, atskleisdamas ir tai, kuo jose žavisi, ir kas ten jam nepatinka (Simonas neslėpė, kad jam labiausiai nepatinka Helsinkis ir Kopenhaga). Kiekviename aprašomame mieste jis prideda tris savo rekomendacijas, ką verta pamatyti ar padaryti. Be to, jis pasidalina ir įvairiomis įdomiomis istorijomis iš savo patirties.
Pasak svečio, italai itin mėgsta keliauti, kai sulaukia vyresnio amžiaus. Tiesa, pastaruoju metu padėtis pasikeitė, nes kelionės buvo labai apribotos ar visai nutrūkusios pandemijos metu, o tada prasidėjo karas Ukrainoje ir italai negrįžo į Lietuvą – anot Simono, jie tiesiog bijo ir nelaiko Lietuvos saugia šalimi dėl kaimynystės su Rusija. Kita vertus, nemažai vyresnio amžiaus italų koronavirusas tiesiog pasiglemžė. Tad nemažai jo pažįstamų gidų apskritai neteko darbo ir buvo priversti keisti profesiją. Be to, pandemija išmokė žmones keliauti ir keliones planuoti savarankiškai, atsisakant gido paslaugų.
Dažnai į Baltijos šalis atvykstantys italai mažai žino apie Lietuvą ir kelias iš Vilniaus oro uosto iki viešbučio nenuteikia optimistiškai, bet kai kitą dieną pasivaikščioja ir pamato senamiesčio grožį, jų nuomonė keičiasi. Žinoma, istorija ir architektūra italus sunku nustebinti, nes būtent toje šalyje yra pusė viso pasaulio architektūros paveldo, ir vien Romoje suskaičiuojamos 927 bažnyčios.
Pastaruoju metu S. Jurkevičius vis dažniau sulaukia nedidelių lietuvių grupelių užsakymų palydėti juos Italijoje ir parodyti Romos ar kitų miestų įžymybės, papasakoti apie jas. Anksčiau lietuviams tai atrodė prabanga, o dabar jie jau negaili šimto kito eurų už tai. Jis džiaugiasi ir tuo, kad Romą iš Vilniaus pasiekti dabar labai paprasta – telefonu mamos paprašęs išvirti spagečių, už gerų dviejų valandų juos ten jau gali valgyti.