„Kovo 1 dieną dirbdamas ligoninėje Mariupolyje aš sulaukiau savo gimtadienio. Iš tikrųjų tai buvo laiminga diena, nes mačiau ne tik sprogimus ir mirtį, bet ir kaip ateina nauja gyvybė“, – festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“ prasitarė ukrainietis fotožurnalistas Evgenijus Maloletka.
Likus valandai iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, jis kartu su kolegomis iš naujienų agentūros „Associated Press“ Mstislavu Černovu ir Vasilisa Stepanenko atvyko į Mariupolį. Čia jie praleido 20 dienų, dalindamiesi per pasaulį nuskriejusiais su žeme lyginamo Mariupolio vaizdais – iš susprogdintų gimdymo namų išnešamomis besilaukiančiomis moterimis, į ligonines vežamais per apšaudymus sužeistais gyventojais, taikiniais tapusiais gyvenamaisiais namais, civilių kūnais gatvėse ir grioviuose.
Kartu su kolega Deniu Vėju su Evgenijumi Maloletka susitikome Vilniuje trumpai pasikalbėti apie jo patirtį Mariupolyje ir darbus pasakojant apie karo Ukrainoje padarinius.
– Nors nemažai daliai žmonių jūsų pavardė pirmiausia siejasi su jūsų darbu Mariupolyje praėjusių metų vasarį ir kovą, jūs rengiate publikacijas iš karo Ukrainoje nuo 2014-ųjų. Kokia yra ankstesnė jūsų patirtis kalbant šia tema?
– Viskas prasidėjo nuo Orumo revoliucijos Maidane, vėliau persikėlė į Krymą, o tada – į Donbasą. Tai ilga įvykių grandinė, atvedusi mus iki šiandieninės plataus masto invazijos. Manau, kad pirmus dvejus karo Ukrainoje metus buvo sunku patekti į labai pavojingas situacijas. Nepalyginama su tuo, ką matėme pernai ir dabar – oro antskrydžiai, nuolatiniai apšaudymai naudojant sunkiąją artileriją. Tai patyriau pirmą kartą gyvenime. Žinoma, buvome apšaudomi sviediniais ir anksčiau, bet ne taip specifiškai taikantis į civilius. Šįkart tai matėme ir patyrėme savo kūnais ir sielomis.
– Iki plataus masto invazijos lankėtės ir okupuotose Ukrainos teritorijose. Kur konkrečiai? Ir ką ten pamatėte?
– 2014–2015 metais ir vėliau važiavau į Donecką, Luhanską ir kitas okupuotas regiono vietas kaip žurnalistas, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis. Dirbau su OSCE (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – aut. past.), kartais ir su Jungtinėmis Tautomis. Mes keliavome ir dokumentavome, kas ten vyksta iš tikrųjų, kartu užsiėmėme tiesiogine šių organizacijų veikla – derybomis sprendžiant kai kurias vietos prob-lemas ir mediacija tarp skirtingų pusių. Mano vaidmuo buvo tiesiog dokumentuoti, kaip vyksta šios operacijos ir ką mes matome, – kalbėtis su žmonėmis, suteikti jiems galimybę papasakoti, kas vyksta okupuotose teritorijose. Iki 2019 m. ten lankiausi reguliariai.
Šiuo metu patekti į okupuotas teritorijas beveik neįmanoma, tad apie vietos žmonių patirtis daugiausia sužinome tik po deokupacijos – Chersone, Bučoje, Černihive ir kitur.
Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp dabartinės invazijos ir pradinio karo etapo tas, kad anksčiau Rusija šias teritorijas laikė Ukrainos dalimi, bet savo įtakos zona. Ir būtent Ukraina sakė, kad šios teritorijos okupuotos ir visiškai kontroliuojamos Rusijos. Bet iš tikrųjų jau tada tai buvo invazija, tik hibridinio karo pavidalu. Ne pirmas kartas, kai Rusija taip elgiasi, – tai vyko Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir kituose regionuose. Rusija jau turi daug patirties, kaip veikti užimtose teritorijose.
– Į Mariupolį atvykote likus valandai iki invazijos pradžios. Kodėl tąnakt nusprendėte pasirinkti būtent šį miestą?
– Pažiūrėjus į žemėlapį, tai suprantama – tai didelis miestas, uostas, strateginė vieta, kurios Rusija negavo kovose 2014-aisiais, ir buvo aišku, kad bandys pasiimti. Taip pat Mariupolis yra dalis sausumos tilto tarp Rusijos ir Krymo. Mariupolyje buvo didelė karių bazė – Azovo kariai, jūrų ir kitos Ukrainos pajėgos. Ir buvo aišku, kad jie nepasiduos iki pabaigos.
– Koks vaizdinys jūsų galvoje išlikęs iš Mariupolio pirmomis invazijos dienomis ir kaip greitai keitėsi situacija?
– Pirmiausia pamatėme degančius radarus ir šalia sprogstančius amunicijos sandėlius. Visur aplink buvo dūmai, tad mes turėjome judėti labai greitai. Tuo metu Rusija taikėsi būtent į Ukrainos uostus ir oro gynybos sistemas. Tą pačią dieną jie atakavo ir Mariupolio gyvenamuosius rajonus. Mes užfiksavome, kaip atrodė pirmasis miesto apšaudymas sviediniais, kaip dirbo ugniagesiai, kaip gyventojai bėgo į slėptuves.
Iš pradžių atrodė, kad ne visi žmonės supranta, jog tai plataus masto invazija. Kai kuriems atrodė, kad, jei pavyko išbūti 2014-aisiais, pavyks ir šįkart. Bet kai jie suprato, kad taip nebus, jau buvo per vėlu. Ir žmonės liko įkalinti mieste. Kiek pamenu, tik ketvirtadalis pasitraukė iš Mariupolio, o kiti nusprendė likti. Taip pat daug žmonių buvo atvežti į Mariupolį iš aplinkinių apšaudomų vietovių, tad čia jiems buvo įkurtos slėptuvės. Ar galite įsivaizduoti, kad iš mažų ir didelių aplinkinių kaimų žmonės buvo evakuojami į Mariupolį? Visi rūsiai buvo pilni žmonių.
– Viename Vilniuje vykusiame susitikime sakėte, kad ant žemės buvo mirtis, o po žeme – gyvenimas.
– Būtent. Važiuojant miestu jis atrodė visiškai tuščias, ypač antrą savaitę. Lyg čia nebūtų nė gyvos dvasios. Tik pavieniai žmonės ieškojo maisto. Bet rūsiuose pilna vaikų, suaugusiųjų. Važiuoji ir matai nuo atviros ugnies kylančius dūmus, o žmonės šalia, prie įėjimų į slėptuves, gaminasi valgyti.
– Jūsų ir kolegų darbas Mariupolyje buvo itin svarbus, nes atkreipė viso pasaulio dėmesį į karą Ukrainoje. Jūsų nuotraukos buvo svarbiausių pasaulio leidinių pirmuosiuose puslapiuose. Ar būdami ten galvojote, kokį poveikį jūsų darbas turės ir kad tapsite svarbia informacinio karo dalimi?
– Ne, tuo metu tiesiog dirbome savo darbą, galvojome apie paprastus dalykus, ką turime daryti. Daugiausia galvojome apie saugumą. Taip pat, kaip surinkti ir išsiųsti medžiagą, kur saugiai pernakvoti, kur rasti maisto, įsikrauti baterijas ir t. t. Reikėjo galvoti apie labai daug dalykų vienu metu, tad apie manipuliacijos mūsų medžiaga grėsmę neturėjome kada susimąstyti.
– Ar buvo sunku užmegzti ryšį su žmonėmis panikos sąlygomis?
– Tuo metu žmonės buvo labai agresyvūs, su mumis taip pat. Jie nesuprato, kas vyksta ir ką mes čia darome. Klausdavo: „Kodėl mums neatnešate maisto? Kodėl neiškviečiate ugniagesių?“ Mes tegalėjome atsakyti: „Neturime maisto, kaip ir jūs. O ugniagesius vakar apšaudė rusų naikintuvai, todėl jie neturi mašinos, kuria galėtų atvažiuoti ir užgesinti gaisrą jūsų name“.
Kai viskas dega, pradeda sklisti baimė ir panika, o Rusija įjungia propagandą per radiją – mažus radijo bangų imtuvus – ir visais kanalais skelbia: „Ukrainos pusė šaudo į jus. Nėra kito evakuacijos kelio, tik į Rusiją. Rusijos pajėgos tik bando išlaisvinti teritoriją.“ Ir žmonės, kurie to klausosi, supranta, kad jokia kita informacija negali jų pasiekti. Jie kasdien minta propaganda, nors ir netiki tuo, kas kalbama. Tačiau kai kurie žmonės pakeičia požiūrį. Rūsiuose sutikome susiskaldžiusių šeimų – dalis nenorėjo gyventi Rusijoje, o kitai daliai tai nerūpėjo – jie tiesiog norėjo likti gyvi.
– Norėčiau paklausti apie vieno kadro užkulisius. Viena jūsų plačiai paplitusių nuotraukų yra padaryta tą akimirką, kai raketa smogė į gyvenamąjį namą. Kaip pavyko tai uždokumentuoti?
– Tai nutiko, kai mes atvykome užfiksuoti situacijos susprogdintuose gimdymo namuose. Atvažiavę į ligoninę supratome, kad šalia esantis namas jau okupuotas rusų. Už kelių minučių rusų tankai pradėjo važinėti gretimomis gatvėmis, užsiimti pozicijas. Ir matėme, kaip jie pradėjo apšaudymus. Pirmas šūvis, antras, trečias… Tankai šaudė į pastatus ir kelius visomis kryptimis. Pamačiau, kaip tankas šovė į priešais esantį pastatą, ir greitai sureagavau. Tai buvo pirmas kadras, kurį tąkart padariau.
– Jūsų nuotraukose daug skausmo ir kančios. Ar buvo momentų, kai galvojote, kad šito nepublikuosite, nes to jau per daug? Kur brėžiate ribą tarp asmeninių konkrečių žmonių tragedijų ir viešojo intereso?
– Kartais sprendimas nuo manęs nepriklauso. Mes esame žurnalistai, dirbame vietoje, taigi ir aš stengiuosi pasauliui priminti, kad karas vyksta kasdien. Ir jei jau dirbu, šias istorijas publikuoju – apie karius, civilius, infrastruktūrą, vietas, į kurias taikomasi. Manau, kad mes turime priminti žmonėms, kas vyksta. Ir tai, kas sunkiausia, gali būti svarbiausia. Karuose kasdien vyksta labai daug dalykų, ir žinoma, kad tarp didžiųjų įvykių galima pamesti mažuosius, bet mažosios istorijos lygiai tokios pat svarbios. Kas vyksta su gyventojais, kaip jie kenčia, kaip žudomi jų draugai ir artimieji. Ukrainoje padaroma labai daug karo nusikaltimų, labai daug.
– Po darbo Mariupolyje jūs tapote rusų karių taikiniais, tad jeigu jus būtų atpažinę, būtų galėję neleisti išvykti iš miesto. Kaip jums pavyko prasmukti pro patikros punktus?
– Žinojome, kad jie mūsų ieško ir galime turėti problemų. Bet mums pasisekė pasukti kitu keliu – ne tuo, kuriuo buvo evakuojami kiti žmonės. Ir kažkaip pravažiavome. Mūsų automobilis buvo pilnas skeveldrų, be langų stiklų, atrodė kaip pabėgėlių automobilis, pilnas žmonių ir daiktų. Durelės mano pusėje neatsidarė iš išorės, tik iš vidaus. Langai buvo uždengti plastikine plėvele ir kalendoriumi su ikonomis. Apsupusios automobilį jos tarsi saugojo mus. Mums pasisekė, kad jie tik patikrino mūsų dokumentus ir atidarė bagažinę, kuri buvo prikrauta vaikams skirtų daiktų. Mes neišsidavėme, kad esame žurnalistai, atrodėme kaip civiliai iš Mariupolio. Po pirmos patikros paslėpėme visą savo įrangą.
– Kodėl svarbu, kad pasauliui apie karą Ukrainoje kalbėtų ukrainiečiai žurnalistai?
– Žurnalistams, kurie rengia publikacijas iš karo, reikia turėti patirties. Reikia žinoti, kas gali nutikti, ir būti tam pasiruošus. Staiga karo zonoje išugdyti gerą žurnalistą nepavyks. Jis turi norėti gerinti savo įgūdžius ir dirbti kare. Aš tuo domėjausi nuo pat pradžių. Mes užaugome kare. Šitas karas neprasidėjo iškart nuo plataus masto invazijos. Buferinės zonos mums leido suprasti, kas vyksta ir kaip kasdien auga karo mastas. Būtent tada aš išmokau, kaip reikia veikti per karą ir pastaruosius aštuonerius metus vis mokiausi ir mokiausi, lankiausi karo vietose Ukrainoje, taip pat kitose konfliktų zonose, pavyzdžiui, Kalnų Karabache. Ten irgi daug išmokau.
Kitas reikalas – manau, kad svarbu remti Ukrainos žurnalistiką samdant vietos žurnalistus, meistrus ir vairuotojus, kurie žino kelius. Be to, vykti patiems gali būti sunku, kai kurie žmonės gali suklaidinti ir tada žurnalistai patektų į bėdą. Štai kodėl labai svarbu turėti gerą vietos žurnalistą, kuris žinotų, kokia saugumo situacija, ir galėtų tinkamai nukreipti. Kai dirbu vietoje, ir pats dažnai padedu užsienio žurnalistams.
Indrė KIRŠAITĖ, tinklapio NARA.lt komandos narė
Interviu parengė tinklalapio NARA.lt žurnalistai. Publikaciją remia Aktyvių piliečių fondas.
