Keturiolikti metai, nuo 2009-ųjų, UAB „Mindraja“ gelbsti likimo ir žmonių nuskriaustus naminius keturkojus. Per tą laiką globos namuose gyveno tūkstančiai šunų ir kačių, kurie prieš čionai patekdami bastėsi miestų gatvėmis, klajojo laukais. Vien per praėjusius metus sugautas ir parsivežtas į Uosinės kaime esančius gyvūnų globos namus 551 valkatavęs gyvūnas. Bet tai kur kas mažiau, negu, tarkime 2017 m., kai čia gyveno daugiau tūkstančio gyvūnų.
Veislių įvairovė
Vos pravėrus globos namų vartus pasitinka daugiabalsis šunų choras. Ir kaip pridera, svečius pasitinka Bitė – seniausia namų gyventoja, čia šeimininkaujanti jau 14 metų.
Dabar „Mindraja“ aptarnauja 11 savivaldybių, iš kurių į globos namus parsiveža ne tik gatvėse pagautus, bet ir iš namų paimtus gyvūnus. Prabuvę 14 dienų karantine, po to vakcinuoti, „čipuoti“ jie gali važiuoti į naujus namus. Pernai iš „Mindrajos“ išvažiavo 328 šunys ir katės.
– Galėjo būti ir daugiau laimingųjų, bet kai ieškančiam gyvūno išaiškiname šeimininko atsakomybę už jį, žmogus ima ir apsigalvoja. Ir gerai, kad laiku, o ne kad pasiimtų, o paskui išvytų iš kiemo, – sako „Mindrajos“ vadovas Darius Barzdukas.
Daugiau kaip prieš savaitę voljeruose buvo 29 šunys: ir naujakuriai, ir senbuviai. Pastarųjų daugiau, nes jų tiesiog niekas neišsirenka. Štai iš Kauno rajono atvežtas trejų metų Kaukazo aviganis su kilmės dokumentais, su kuriuo šeimininkai nesugebėjo susitvarkyti. Gretimame voljere – 15 metų Vidurio Azijos aviganių patelė, iš „Mindrajos“ paimta prieš 10 metų ir vėl sugrįžusi, kai namuose nebeliko kam ją prižiūrėti. Kitame – „vilkas“ mėlynomis akimis – haskio ir rotveilerio mišrūnas. Dar kitur – dvi kolių mišrūnės, jų „broliai“ jau paimti. Viename voljere – penki vakcinuoti, prižiūrėti šuniukai, tik ką parvežti iš Vilkaviškio r. sodybos, kurioje nebeliko šeimininkų.
Deja, nemažai šunų, kurie paimti dėl žiauraus šeimininkų elgesio su jais, dėl nepriežiūros. Toks „taškas“, pasak D. Barzduko, buvo Pilviškiuose, iš kur parvežta vienuolika nešertų, sulysusių šuniukų. Dešimt iš jų jau išvažiavo į naujus namus.
„Mindrajos“ vyrai kviečiami paimti ne tik gyvus naminius gyvūnus, bet ir jų gaišenas (laukinės faunos gaišenas turi surinkti medžiotojai). Nenorėdami mokėti už utilizaciją, neturėdami nuosavos žemės, kurioje galėtų užkasti savo nugaišusį augintinį, žmonės juos laidoja bet kur. Štai visai neseniai Marijampolės Plytinės gatvėje lietus išplovė didelio šuns kūną, tiesiog numestą griovyje ir bandytą neva užkasti. Lietus nuplovė žemes ir gaišena „išlindo“.
Ir kaip žmogui leidžia širdis taip elgtis su tuo, kuris jį besąlygiškai mylėjo?! „Mindrajoje“ yra šaldytuvai, į kuriuos talpinamos surinktos nuo gatvių ir žmonių atvežtos gyvūnų gaišenos. Iš čia juos paima Rietavo utilizacijos centras. „Jokio „kapinyno“ „Mindraja“ neturi“, – pabrėžia direktorius.
Į naujus namus
– Vadovaujuosi vienintele taisykle: gyvūnas neduodamas jaunesniems nei 18 metų žmonėms ir privalu turėti galiojantį pasą, kad galima būtų registruoti. Kitur – kiti reikalavimai. Štai iš Vilniaus atvažiavusios 46 ir 49-erių moterys pasakojo, kad sostinės gyvūnų globėjai joms nedavė šuniukų, nes, girdi, joms vedžioti šunis būtų per sunku. Kitur reikalaujama, kad šeimininkas turėtų psichiatro leidimą, jog gali auginti šunį. Toks vaizdas, kad specialiai sudaromos kliūtys, jog žmonės negalėtų paimti gyvūnų, kad šie turėtų namus ir šeimininkus. Globėjams, atrodo, patinka skųstis, jog trūksta lėšų globotinių išlaikymui ir kaltinti visus, kad neatsižvelgia į gyvūnų gerovę, – kitų „nuostatomis“ stebisi D. Barzdukas, pripažindamas, kad kiekvienas šuo ar katė privalo turėti namus.
Dabar, pasak Dariaus, gyvūnų gerovės saugotojai siūlo priimti įstatymą dvejus metus neduoti gyvūno tam, iš kurio prieš tai jis buvo konfiskuotas dėl nepriežiūros.
– Pritariu 100 procentų. Aš išvis tokiam neduočiau jokio gyvūno, nes jeigu netinkamai elgėsi su vienu, taip elgsis ir su kitais, – sako „Mindrajos“ direktorius. – Nepritariu tik gyvūno sužmoginimui. Na, nereikia iš vieno dubens su šuniu ar kate valgyti, o paskui skųstis, kad įkando ar apdraskė. Juk gyvūnas galvoja, kad tai jo teritorija, ir ją gina.
Baisiausia – požiūris į gyvūną
Pernai 156 šunys ir katės iš globos namų grįžo pas buvusius šeimininkus.
– Dabar, kai gyvūnams privalomos mikroschemos („čipai“), net ir labai nenorėdamas žmogus prisipažįsta, kad jo šuo buvo neprižiūrėtas, atitrūkęs ar specialiai paleistas. Atsakingas šeimininkas savo pabėgusio šuns ieškos nedelsdamas, praneš mums. Bet kai žmogus pasigenda savo šuns po trijų mėnesių, jis privalo už tai atsakyti. Buvo atvejis, kai tik pro vartus įėjus vienam vyrui, atseit, norinčiam priglausti šunį, vienas mūsų globotinis iš džiaugsmo pradėjo šokinėti, cypti, amsėti, norėdamas atkreipti dėmesį: „Aš čia, aš čia“. Atvykėlis, į tai visai nereagavo, pro to šuns voljerą praėjo kelis kartus. Ir galiausiai išsirinko… visai ne tą, kuris juo taip tikėjo. Pildant dokumentus „išlindo“ tiesa – šuo neklydo, vyras tikrai buvo jo šeimininkas ir galiausiai pats prisipažino jį išvijęs… – pasakoja D. Barzdukas.
Prieglaudą turi ir katės
Didelėje teritorijoje – ne tik šunų voljerai, bet ir kačių namai. Kai lankėmės, jų čia buvo 15. Tarsi šeimininko svetainėje, ant sofos ir fotelių įsitaisiusios penkios katės. Buvusios „valkatos“ dabar mokosi tvarkos, pratinamos tarpusavyje nekonkuruoti, kiekviena turi savo dėžutę, atskirus maisto dubenėlius. Kates prisijaukinusi „Mindrajos“ darbuotoja Irina su jomis bendrauja, moko naudotis „tualetu“ – į ką labiausiai dėmesį atkreipia būsimi šeimininkai. Visos penkios jau pasiruošusios važiuoti į naujus namus.
Kitame kambarėlyje – trys katės su naujagimiais. Dvi čia atvežtos jau besilaukiančios, o viena – su keturiais mažyliais. Kitame namelyje-vagone ir prie jo įrengtame voljere saulutėje šildosi dar keletas kačių. Visos laukia, kol kas nors jas pastebės.
Pasak D. Barzduko, katės „Mindrajoje“ ilgai neužsibūna, žmonių, norinčių auginti kates, netgi daugiau negu šunų gerbėjų.
Valkataujančių mažiau
Atrodo, kad pastaruoju metu valkataujančių šunų Marijampolėje beveik nėra. Bet „Mindrajos“ vyrai – Darius ir Kastytis – beveik kasdien vyksta į kitas savivaldybes pagal signalus paimti gatvėmis lakstančio, grėsmę aplinkiniams keliančio šuns. Sudėtingiausia situacija Kaune.
Palaidi gatvėmis bėgioja visokie šunys – ir „geriečiai“, ir pikti. Kiekvieną, pasak Dariaus, reikia jausti.
– Man pavojingesnis atrodo tas, kuris tyli, o ne tas, kuris draskosi, ir atrodo labai piktas, – pastebi pašnekovas. – Ir jeigu šuo puola, tai negali jo kaltinti – kaltas ne jis, o žmogus, nemokantis prie jo prieiti. Apie tai pasakojame ir vaikams, kurių pas mus kartais per savaitę po tris ekskursijas apsilanko. Jiems labai norisi paglostyti narve stovintį ir gražiomis akelėmis į atėjusius žiūrintį šunį. Saugumas – pirmoje vietoje. Glostyti galima tik savą šunį.
Tikriausiai kiekvienas vaikas norėtų SAVO šuniuko, bet tai turi nuspręsti tėveliai. O kad rinktis tikrai bus iš ko, išduoda naujai įrenginėjami 27 voljerai.