– Paskambinkit vėl kada, Justinai, – sakau jam atsisveikindama.
– Tai kad matai – labai neturiu laiko, – visai rimtai atsako Justinas Prakapas.
Ir nesuprasi – ar rimtai sako, ar juokauja. Nes jis pagal charakterį – labai linksmų plaučių, bet labai jautrus žmogus. Pagal išsilavinimą – menotyrininkas, dailininkas, pedagogas. Nuo 1999-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nors, priduria pats, Dailininkų sąjungos Kauno skyrius į savo gretas jį priėmė dešimtmečiu anksčiau).
Lankiausi pas jį jubiliejaus išvakarėse. Birželio 9-ąją jam sukako 95-eri. „Metai nereiškia nieko, tik klumpės sunkesnės“, – kvatoja pašnekovas, įsitikinęs, kad humoras, gera nuotaika yra gyvenimo bei kūrybos variklis. Juk negali stoti prie molberto blogai nusiteikęs, nes blogą energiją ir nuotaiką perduosi tiems, kas žiūrės į tavo darbus.
Ne tik talentas
Telefonu „pagauti“ Justiną buvo nelengva – juk, kaip pats sakė, yra labai užsiėmęs – reikia palaistyti šiltnamį, reikia parodai darbus į Kultūros centrą nuvežti (pats tebevairuoja savo automobilį), reikia ir prie molberto pastovėti. Ne tik „pastovėti“ – teptuką vedžioja ne vien ranka, bet ir mintis, o ją reikia subrandinti, perteikti, kad žiūrovas „kažką pajustų“ matydamas dailininko darbą.
Pradėjęs nuo akvarelės, vėliau Justinas ėmėsi drobės ir aliejaus dažų. Jie taip dailininkiškai sluoksniuojami ant drobės! Ne kartą teko girdėti pasakymą, kad „pakabini namie ant sienos Prakapo paveikslą – nuimti neina, kaip gražu!“ Tapo jis ir portretus, net siužetus darbuose gali matyti. O abstrakcijos – ne tokios, kur kiekvienas galėtų sakyti: „Ir aš taip mokėčiau!“.
– Nemėgstu grynų abstrakcijų, jos taip pat turi „kalbėti“ savo spalvomis. Tapau iš karto, be eskizų, ir dažus maišau tiesiai ant drobės. Užtat beveik nėra „grynų“ spalvų mano darbuose, – pasakoja Justinas.
Dailininkas nuo 1973 m. sukūrė apie 3000 darbų, daugelis jų iškeliavę į užsienį, dalis – padovanoti, puošia ir marijampoliečių, ir kitų Lietuvos gyventojų namus. Ne kartą teko stebėti jo kūrybinį procesą – tai gražiausios akimirkos, kai matai ant drobės gimstantį meną, kai stebi, kokiomis neįtikėtinai tiksliomis, tarsi iš anksto dailininko numatytomis linijomis ant popieriaus išsilieja akvarelė. Tai ne tik talentas. Tai ir mokslas, ir technika, ir patirtis, ir ranka, teptuką vedžiojanti pagal galvoje gimstančias mintis.
Dailės mokyklos įkūrimas – ištesėtas pažadas
– Dailės institute įgijote dailės istoriko specialybę. Tačiau prieš tai baigėte ir dailės mokyklą Kaune?
– Tai buvo vidurinė dailės mokykla: iš ryto menai, po pietų – visi kiti mokslai. Mus ruošė stoti į Dailės institutą, tačiau prieš jį teko kulnus pritrinti kareiviškuose „čebatuose“. Dailės institutą baigiau 1967 m. Ten sutiktas dailėtyrininkas Tadas Adomonis vis man sakydavo – Marijampolė gana nemažas miestas, o dailės mokyklos nėra. Kai grįši, daryk ką nors. Prižadėjau. Grįžęs po mokslų pramyniau takus pas tuometį švietimo skyriaus vedėją K. Urbą, kad Marijampolėje būtų įsteigta Dailės mokykla. Surinkau kalnus įvairiausių dokumentų, daug ką reikėjo iš Maskvos parsisiųsdinti. Tačiau buvo tokie laikai, kai direktorius turėjo būti partijos narys, taigi ir mane žadėjo „per dvi savaites įstatyti į partiją“. Jau šito, berneli, tai nebus, sakiau sau. Tada aš prikalbinau Juozą Tumą, o švietimo skyrius pritarė jo kandidatūrai. Dailės mokykla buvo įkurta 1974 metais. Ir, pasakysiu, Tumui labai gerai sekėsi! – džiaugiasi J. Prakapas.
Bet išties Dailės mokykla yra Justino „kūdikis“. Ir tai žino ne tik pats jos įkūrėjas – bet kurios Prakapo darbų parodos atidaryme buvęs miesto vadovas Kęstutis Subačius visada pradeda savo kalbą sakiniu: „Tai žmogus, kuris atidarė Dailės mokyklą“.
Kompromiso nebuvo
– Tais laikais daug kas sudarydavo kompromisą su sąžine ir stojo į partiją – dėl pareigų ar kitų aplinkybių. Nenorėjote?
– Kaip aš būčiau galėjęs? Mane, 16-metį, du mėnesius KGB taip daužydavo pakaušiu į sieną rūsyje, kad nukrisdavau (iki šiol išlikęs šis žmonių kankinimus menantis pastatas Vytauto g. 26-ame name Marijampolėje – D. K.). Po to dar tris savaites laikė, kad sugyčiau. Tada paleido. Ilgai buvo uždrausta apie tai kalbėti.
– Už ką jus taip?
– Kai KGB ką nors prigriebdavo ir prilupdavo, tai mušamasis pasakydavo bet kokią pavardę, kokia tik ant liežuvio galo būdavo. Taip ir aš ten patekau, nors nieko nebuvau prisidirbęs. Ką 16-metis gali padaryti, kad būtų taip baudžiamas?
Įvertinimų daug, bet ne tai svarbiausia
Justinas Prakapas 2018 m. apdovanotas Šv. Jurgio – Marijampolės globėjo medaliu už indėlį į Marijampolės meną ir kultūrą. Jis parodo dėžutėje dailiai „gyvenantį“ medalį ir vėl gražiai padeda atgal. Vertina, bet:
– Nesididžiuoju niekuo: gavau – gerai, būčiau negavęs – irgi gerai.
Įdomi istorija susiklostė su „aukso medalininko statusu“. Rodo įrėmintą liudijimą, kuriame parašyta, jog tai „aukso medalininko statuso suteikimas“.
– Atrodo, tai tuometinės Kultūros ministerijos įvertinimas. Parsivežiau, parodžiau namuose, o žmona sako: „Būtų tas medalis auksinis – tada taip, o dabar tas statusas tik popierinis. Tai žinai ką, vaikeli, nerodyk niekam ir niekam nepasakok“, – prisiminęs juokiasi pašnekovas.
Netekties skausmas niekur nedingsta
– Kai žmona mirė, visiškai „išsiderinau“. Treti metai eina be jos. Kartu pragyvenom 66-erius metus su galiuku. Nė sykio nesusipykom. Daug kas klausia – kaip judu taip? O tai ko bartis? – retoriškai klausia pašnekovas.
Būsimą Justino žmoną užaugino vienuolė, o jos tėvai slapstėsi, kad neišvežtų į Sibirą. Ir auklėjimas jos buvo kitoks, ir charakteris labai geras, ir gamino ji puikiai (išmoko iš vienuolės). Juodu su Justinu užaugino dvi dukras, kurios, nors gyvena kituose miestuose, savaitgaliais lanko tėtį, kasdien sutartą valandą skambina.
Draugystė su kompiuteriu
– Kai tapau, visada klausau radijo. Ir kartą išgirstu – atidarys kompiuterių kursus Švietimo centre. Metu teptuką, nusivalau rankas – ir šmurkšt pas tas moteris, sakau – priimsit į kursus? Taip, sako jos. Mokytoja savaitę mus mokė, po to dar ėjau į biblioteką pasipraktikuoti – pajutau, kad kompiuteris kaip priklausomybė – viskas įdomu! Aišku, padeda ir dukra, ji informatikė. Nufotografavusi visus mano darbus, jų nuotraukas įkelia į feisbuką.
Dukra konsultuoja tėtį „kompiuterio klausimais“, kai jis netyčia paspaudžia ne tą mygtuką. Bet to reikia vis rečiau – Justinas puikiai naudojasi socialiniais tinklais, skaito naujienas internete, „YouTube“ kanale stebi kitų dailininkų darbus ir jų technikas.
Gyvenimo receptas
– Jei nebūtum taip anksti atvažiavus, būčiau iki dvylikos miegojęs, – juokauja Justinas, kai sutartu laiku – 11 val. atvažiavau į jo kiemą.
– Tai atsiprašau, kad pažadinau.
Ir abu juokiamės. Bet Justinas priduria, kad jis rytais niekur neskuba, pusryčiauja tik gerokai įdienojus.
– Tikrai – keliuosi anksčiau, bet „pabundu“ tik po 14 val. Prieš gerdamas kavą pasimatuoju spaudimą – taip sužinau, gerti jos ar ne, – nesuprasi, rimtai ar juokaudamas dėsto Justinas.
Ir nors jam penkeri (iki šimto), turi tvirtą nuomonę senėjimo klausimu:
– Ne mes senstam – veidrodžiai sensta. Atsistoju prieš veidrodį – o jame stovi tokia baidyklė, – kvatoja Justinas. – Manau, reikės nusipirkti naują veidrodį. Kai daktarui pasakiau, kad sportuoju, tas pakėlė antakius ir klausia: „O ką sportuoji?“. Tai, sakau, vis didesnį šaukštą kilnoju. Daktaras juokiasi, ir man smagu, kad pralinksminau. Nors iš tiesų – tikrai stengiuosi kuo daugiau judėti: ir pritūpimus darau, ir atsispaudimus, ir daržus laistau, ir teptuku pamojuoju. Bet turbūt geriausias „sportas“ – su niekuo nesipykti. Man visi geri, visus vertinu ir gerbiu.
Tai kada laukti naujos parodos?
– Tai ir Onutė (Surdokienė, Kultūros centro parodų organizatorė – D. K.) manęs to klausia. Sakau, neskubėkim. Padarysiu naujų darbų – tada.
Bet Onutė, pažindama Justino kuklumą, sako, kad iš tiesų jo personalinė paroda jau suplanuota – ji vyks birželio 22 d. Marijampolės kultūros centre. O šiuo metu senesni dailininko darbai eksponuojami dviejose galerijose: M. B. Stankūnienės menų galerijoje – dvi ankstesnio meto akvarelės, o Dailės galerijoje – keturių Justino Prakapo kūrinių kolekcija (šioje galerijoje eksponuojami kraštiečių menininkų-jubiliatų darbai).
„Įkvėpimo nelaukiu“
– Aš nesėdžiu ir nelaukiu, kol ateis įkvėpimas. Juo gali tapti bet kas – sutikti žmonės, muzika, pakeliui pamatytas medis, ant suoliuko sėdintis žmogus, gal benamis ar eilėraščio eilutė. Gal tai ir vadinama įkvėpimu? Jei taip, tai jis visada šalia. Bet jo negana – vis tiek reikia dirbti, kurti, neprarasti susidomėjimo ne tik kūryba, bet ir pačiu gyvenimu – tada jis atsuka į tave savo gražų veidą. Vieniems jausmai „sukrenta“ į eilėraščius ar romanus, kitiems – į paveikslus, tretiems – į muziką. Menas tuščioje vietoje ir tuščioje širdyje negimsta.