Vos tik pavasaris susirengė užleisti vietą vasarai – pasklido po Lietuvą kvietimas iš Ožkabalių, Jono Basanavičiaus gimtinės-muziejaus. Vėl kvietė čia rinktis visus liaudies dainų ir smagios muzikos, šokių mylėtojus ir tuos, kas molį minko ar medį drožia, audžia ar… skanius blynus kepa. Kaipgi ši šventė be jų?
Programą rengėjai žadėjo ilgą ir įvairią, visokiems skoniams tinkančią, o tie, kas čia jau yra buvęs, žino, kad nebūtina kelias valandas vienoje vietoje sėdėti – ir plačioje kiemo erdvėje, ir paėjus link ąžuolyno galėjai girdėti, kas vyksta po senaisiais basanavičynės kiemo medžiais. Jei jie prabiltų, didžiulį lietuviško paveldo klodą atvertų…
„Žalias ąžuolėli“ – Sūduvos folkloro festivalis, tad jame daugiausia ir būna kolektyvų bei atlikėjų iš mūsų regiono. Tačiau visada kviečiama svečių iš kitur (kas gi suseks tos dainos ar kokios melodijos kelią – kur jis prasidėjo, kaip vingiavo, kas labiausiai išgarsino?), visada laukiama dalyvių iš tolimesnių Lietuvos kampelių,
ne kartą ir ne du čia koncertavo žymūs atlikėjai, vis keliantys modernaus folkloro bangą, ieškantys kelių į šiandienos klausytojo, ypač – jauno, širdį… Šiemet tai roko grupės „Thundertale“ vokalistas ir gitaristas Jonas Chockevičius, jau kuris laikas susižavėjęs kanklėmis ir ne vieną gerbėjų tuo nustebinęs. O dzūkiškų dainų autorius ir atlikėjas Rokas Kašėta, besistengiantis kuo labiau populiarinti šio regiono dvasią šiuolaikiniu folkloru, atvežė ir sveikinimus iš visos Dzūkijos, nes 2023-ieji paskelbti Dzūkijos (Dainavos) metais.
Tačiau tai – jau baigiamieji akcentai. O prasidėjo festivalis pačių vilkaviškiečių pasirodymais (kokia šventė būtų be senbuvių – „Sūduvių“ ansamblio?), džiugino jauniausių – ansamblių ir solistų, konkursų laureatų – nuoširdumas. Marijampolės savivaldybei atstovavo Kultūros centro modernaus folkloro grupė „Balti vėjai“, vaikų ir jaunimo ansamblis „Žolynukai“, iš Kalvarijos atvyko ne kartą didingų ąžuolų apsuptyje jau koncertavęs ansamblis „Diemedis“. Aistė Bružaitė – garsi kanklininkė, vadinama lietuviškų kanklių ambasadore pasaulyje, nes šis instrumentas jos rankose prabyla ne tik tradiciškai. Į festivalį ji atvyko su visa muzikalia šeima: vyras Egidijus Ališauskas šį kartą grojo birbyne, o vaikai Lukas ir Akvilė taip dainavo, kad daug girdėję ir matę susirinkusieji klausėsi, regis, nekvėpuodami…
Kol vieni atidžiai klausėsi dainų ar šokėjams plojo, kiti tyrinėjo erdvias šio kiemo valdas, kur kiekviename kampe irgi kas nors vyko. Klaipėdietis Jonas Kavaliauskas ne tik vaikams siūlė išbandyti etnopramogas. Kas tai? Tai daugybė specialiai pagamintų daiktų (kojūkai) ar senieji namų apyvokos daiktai, padargai, kurie sumanaus vyro dėka gali tapti ir muzikos instrumentais, ir įrenginiu lankstumui lavinti… Išvardinti sunku – reikia pamatyti ir išbandyti pačiam.
Audėjų audėja Janina Blažukienė su dukra mokė audimo pradžiamokslio, Laimutė Kraukšlienė eksponavo gausybę vytinių juostų ir čia pat kvietė pabandyti… Gražiausius ir labai skirtingus molio darbus eksponavo dabar Šiluvoje gyvenanti keramikė Alma Kisnieriūtė, kalvarijietis Vytautas Kalinauskas, o jo kraštietis Antanas Lastauskas džiugino akis medžio darbais. Buvo daug gražių dalykų, o štai prie žolininkės, biologės Monikos Smilgytės dažnas stabtelėdavo ir su klausimu lūpose – vasaros karščiai kelia kitų problemų, nei žiema, bet žolelių arbata irgi gali pagelbėti.
…Visko, kas per ilgą vasaros dieną vyko, nesuminėsi. Belieka paminėti tradicinius bulvinius blynus, kuriuos jau seniai šiose šventėse kepa Virbalio bendruomenės moterys. Sako, nors ir dirba, kai kiti linksminasi, bet vis tiek smagu, aplinka išskirtinė, tad ne vien šioje, bet ir kitose šventėse mielai dalyvauja.
