Šiandien turbūt sunkiai įsivaizduotume, kaip reikėtų tvarkytis, jeigu neturėtume seniūnų. Jie – arčiausiai esantys vietos valdžios atstovai, tarpinė grandis tarp gyventojų ir savivaldybės vadovų. Seniūnams tenka tikrai daug darbų. Žmonės skambina dėl visokiausių reikalų: kai susipyksta su kaimynu, kai ramybės neduoda namuose girtaujantis šeimos narys, kai tampa neišvažiuojami keliai, kai nuvirsta medis. Į seniūniją žmonės eina ir dėl pašalpų, ir dėl kuro, ir dėl šiukšlių, žodžiu, dėl daugybės kasdienių rūpesčių. Ir seniūnai stengiasi padėti, bet, deja, ne visada gali tai padaryti. Ne visi žmonės tai supranta, dažnai, ypač pastaruoju metu, tie kreipimaisi į seniūnus virsta priekaištais, riksmais, netgi koliojimusi, grasinimais skųstis aukščiau. Todėl iš ne vieno seniūno pastaruoju metu tenka išgirsti, kad seniūno darbas įtemptas ir nedėkingas, vis dažniau šias pareigas einantys žmonės pasvarsto, ar neatsisakyti šio darbo vardan savo sveikatos ir ramybės.
„Suvalkiečio“ redakcija pavasarį pradėjo pokalbių ciklą apie tai, kaip ir kuo gyvena Marijampolės regiono seniūnijų seniūnai.
Šiandien interviu – su Marijampolės seniūnijos seniūnu Juozu Miliumi.
– Marijampolės seniūnija bene didžiausia savivaldybėje. Seniūnijoje yra 72 gyvenamosios vietovės. Didžiausios iš jų – Patašinė, Trakiškiai, Baraginė, Meškučiai, Kumelionys, Skaisčiūnai, Balsupiai, Valavičiai, Igliškėliai, Triobiškiai. Iš viso seniūnijoje gyvena apie 6,8 tūkst. gyventojų. Didelė seniūnija privalumas ar minusas? – klausiu seniūno Juozo Miliaus, Marijampolės seniūnijai vadovaujančio jau 27-erius metus.
– Kuo didesnė seniūnija, tuo platesnis ir įvairesnis veiklos spektras. Daugiau kelių, kuriuos reikia prižiūrėti, daugiau teritorijos, už kurios priežiūrą atsakingas esi. Automatiškai ir daugiau rūpesčių, kaip visa tai sutvarkyti. Lygiai taip ir su gyventojais. Kuo jų daugiau, tuo daugiau jiems kylančių klausimų, problemų. Seniūnas turi viską žinoti: apie seniūnijose vykstančius reiškinius, gyventojus, jų problemas, net apie seniūnijos kaimų istoriją, kur koks medis auga, paminklas stovi, kurie kaimynai nesutaria. Jeigu kam nors reikia informacijos apie seniūnijoje gyvenančius žmones, įvykius, netgi kaimų istoriją visuomet skambina seniūnui. Manau, kad mūsų seniūnija netgi per didelė. Dėl to darbo tikrai netrūksta.
–Tad kaip gyvenate šiandien?
– Kaip tie pavasario keliai. Su nukritimais ir pakilimais, duobėmis. Visko būna. Gyvename gyventojų rūpesčiais. Didžiausi jų šiuo metu – prasti, sunkiai išvažiuojami, o kai kur ir iš viso neišvažiuojami dėl duobių keliai. Seniūnijoje turime 230 kilometrų kelių, apie 150 km iš jų – žvyrkeliai. Ši žiema buvo ypač nedėkinga, įšalo normalaus nebuvo, tad ir taip nejauni žvyrkeliai visai susidėvėjo. Išsimušė duobės, kitus išvažinėjo, liko didžiulės provėžos, purvynas. Gyventojai susiduria su bėdomis, kai net į kapines neina įvažiuoti, o palaidoti žmogų reikia. Pradėjome greideriavimo darbus, bet vėl lietūs, kai kur suspėjome kelius nugreideriuoti, kai kur reikės iš naujo, šlapio kelio negali greideriuoti. Dar didesnė košė gaunasi.
Mūsų keliai išsidėstę 50 kilometrų spinduliu aplink miestą, painus tinklas, judėjimas didelis, intensyvus, ypač priemiestiniais keliais. Važiuoja ir sunkiasvorė technika. Keliai sugadinami. Žmonės pyksta. Priekaištaudami dėl prastų kelių skambina į seniūniją, rašo laiškus, skundžiasi Seimo nariams. Per dieną tik elektroniniu paštu gaunu apie dešimtį skundų. O kur dar nenustojantis skambėti telefonas. Į skundus turi atsakyti, apvažiuoti, pažiūrėti, teisiškai pagrįsti, bet kelią tikrai ne visada galime pataisyti. Tiesiog neturime iš ko. Pinigų trūksta. Seniūnijos juk neturi atskiro pinigų maišo, savo greiderių. Kiek Susisiekimo ministerija skiria lėšų iš Kelių priežiūros plėtros programos, tiek turime, tiek ir galime padaryti. Šiemet gauname 85 tūkstančius eurų Pietarių kaimo Beržų antrosios gatvės ištisinei asfalto dangai pakloti ir Mikalinės gatvėje link kapinaičių vedančiam aplinkkeliui pataisyti. Keliolika tūkstančių keliams greideriuoti ir duobėms lopyti, keliams inventorizuoti ir – visos lėšos.
Lyg tyčia dar pajudėjo magistralės „Via Baltica“ statybos. Užsakovai sugadino, uždarė mūsų kelius nesiteikdami nei Savivaldybės administracijai, nei mums pranešti. Suardė senąją tvarką, teko skubiai spręsti, kur gyventojams važiuoti. Gerai, kad Marijampolės savivaldybės administracija padėjo suremontuoti aplinkkelį, skyrė lėšų, kad Valavičių ir aplinkinių kaimų žmonės turėtų, kaip susisiekti su miesto centru, kitaip būtume prapuolę.
–Su kokiais rūpesčiais dar kreipiasi žmonės į seniūnus?
– Marijampolės seniūnija arčiausiai miesto, tad aplinkui kuriasi naujakurių kvartalai. Skaisčiūnuose, Pietariuose, Trakiškiuose, Triobiškiuose, Kumelionyse. Žmonės pasistatė ar statosi namus, nusiperka vienkiemiuose sodybas ir nori išvystytos infrastruktūros, gerų kelių, komforto, taip, kaip mieste. O lėšų šiems darbams nėra numatyta. Tuomet ir prasideda skundai, nepasitenkinimas. Daug gyventojų keliasi gyventi į sodus. Keliai nepritaikyti. Žmonės vėl rūpinasi, skambina, o mes galvojame, kaip padėti. Štai „Piliakalnio“ soduose apsigyveno apie 300 gyventojų. Taip pat daug žmonių įsikūrė Trakiškių kaime esančioje „Riešutėlio“ sodų bendrijoje, Balsupiuose. Prašo sutvarkyti kelius. Suremontuoti pagrindinį kelią į „Riešutėlio“ sodų bendriją mums kainuotų apie 320 tūkstančių eurų. Nežinau, kur gauti tiek pinigų. Visiems sakau, jeigu tik galėčiau, suremontuočiau visus seniūnijos kelius. Juk man pačiam ramiau būtų gyventi. Kuris seniūnas norėtų žmogui blogo? Paskaičiavau, kad puikiai sutvarkyti visus seniūnijos kelius pavyktų, jeigu kasmet jų remontui gaučiau po milijoną eurų. Ir taip penkerius metus iš eilės.
Dar vienas didžiulis darbas, kurį nuo rudens Vyriausybės sprendimu gavo seniūnijos – mūsų darbuotojos priima gyventojus dėl kompensacijų šildymui. Tai labai didelis darbas: kol visus dokumentus sužiūri, įvertina. O gyventojams pikta, kad turi įrodinėti, jog tų kompensacijų reikia, nervinasi, kad negaus, nori žinoti, kada ateis pinigai. Ir neišaiškinsi, kad ne mes tokią tvarką sugalvojome. Nuo spalio 1 dienos iki kovo 23-iosios dėl šildymo kompensacijų į seniūniją kreipėsi 1623 gyventojai.
Pagal naują tvarką nuo balandžio 17-osios prasideda pasėlių deklaravimas. Pernai buvo 507 pasėlius deklaravę ūkininkai, šiemet gali būti dar daugiau. Deklaravimas painus, nauja programa, bijau, kad susidarys eilės, ūkininkams didelis rūpestis.
Taip pat artėja seniūnaičių rinkimai, ruošiamės jiems.
Ir visi kiti kasdieniai reikalai: konfliktai tarp kaimynų, kurių vis daugėja, žmonės pykstasi: nulaužtas medis, ne vietoj išpiltos srutos, palaidi šunys, valkataujančios katės.
–Teko girdėti seniūnus juokaujant, kad jiems pavasaris reiškia neišvažiuojamus kelius ir šiukšlių pilnas pakeles, pamiškes. Ar taip yra iš tiesų?
– Taip, tai didelė problema. Vos ne kasdien važinėdamas po seniūnijos teritoriją pamatau naujų šiukšlynų. Ne tik pakelėse visko primėtyta, bet ir prie kapinaičių padangų priversta. Randame ir lovų, ir fotelių, ir šiferio. Kaip grybai po lietaus dygsta automobilių dalių šiukšlynai. Viską reikia sutvarkyti, išvežti už mokesčių mokėtojų pinigus.
– Ar turi kuo pasidžiaugti seniūnai savo darbe?
– Džiugina senųjų kaimo gyventojų gerumas, mandagumas. Pas kiekvieną užsukęs į namus sulauki nuoširdumo, žmonės išsipasakoja savo rūpesčius, stengiesi padėti. Tik tų senųjų, šviesių kaimo gyventojų vis mažėja. Per mano darbo metus išmirė apie 2,5 tūkstančio gyventojų. Jų vietas užima naujakuriai, bet tai jau kitaip nusiteikę žmonės. Seniūnui smagu, kai gali padėti žmogui, pasidalinti savo patirtimi, kai jautiesi reikalingas. Nė vienas seniūnas nenorėtų gyventojui blogo.