Pirmąjį liepos sekmadienį Lietuvoje minima Globėjų diena. Kol nesusiduri iš arčiau su vaikų globa, su žmonėmis, kurie priima į savo namus gyvenimo aplinkybių nuskriaustus vaikus, kol nežinai tų vaikų istorijų, šios profesijos žmonių tiek, kiek reikėtų, neįvertini. Tik pravėrus jų namų duris supratanti, kiek daug globėjai turi širdy gerumo, kad jo užtenka ne tik saviems, bet ir globoti priimtiems vaikams. Tad ši diena puiki galimybė visiems globėjams, kurie padeda vaikui pamatyti šviesesnę gyvenimo pusę, pasakyti ačiū.
Sėkmės istorijų vis daugiau
Marijampolės savivaldybės socialinės pagalbos centro Globos centras vienija ir teikia globėjų paslaugas 49 šeimoms, kuriose auga 60 įvairaus amžiaus vaikų – nuo mažo iki didelio. Pasak Globos centro vyriausiosios socialinės darbuotojos Inesos Komkaitės, daugėja žmonių, norinčių dalintis širdies šiluma ir savo namais su be tėvų likusiais vaikais. Budinčių globotojų yra penkios, dar viena moteris pasiruošusi dirbti globotoja.
Inesa džiaugiasi, kad vis dažniau ji susiduria su sėkmės istorijomis, puikiomis globotojomis, kurių namuose atsidūręs vaikas gali matyti gražius tarpusavio santykius, turi galimybę nurimti, pasijusti suprastas, mylimas. „Parašykite apie budinčią globotoją Jurgitą Rimšienę. Ji šiuo metu globoja dvi paaugles. Jų tokia graži šeima. Ne paslaptis, kad globoti paauglius šiandien dar mažai kas ryžtasi. Bijo, kad nesutars, nesuras bendros kalbos. Žinome, juk kokie kartais aštrūs būna paaugliai. O Jurgita džiaugiasi mergaitėmis ir sako, kad priims į savo šeimą visus vaikus, kuriems pagalbos reikės“, – kalbėjo vyr. socialinė darbuotoja I. Komkaitė.
Budinčia globotoja dirba trečius metus
Jurgitai atvėrus namų duris pirmoji mintis buvo, kad tai ne globotoja, bet globojama paauglė. Nusijuokusi Jurgita pasisako, kad jai 41-eri, ir priduria mananti, kad vaikų globotojomis ir turi dirbti jaunos moterys. Vaikams lengviau užmegzti ryšį, kai neskiria didelis amžiaus tarpsnis, globotojai taip pat lengviau suprasti, tarkime, paauglį, lengviau susidraugauti. Be to, kuris gi paauglys norės eiti pasivaikščioti su globotoja, tinkančia į močiutes.
– Budinčia globotoja dirbu jau trečius metus. Įsijauti į tą vaidmenį ir net pamiršti, kiek čia tų metų praėjo, – sako Jurgita.
Bendrauti su Jurgita lengva. Viskas jų namuose alsuoja paprastumu, pozityvumu. Jurgitos dvyniai Benas ir Evita mielai sutinka nusifotografuoti laikraščiui, netgi kalytė Nora glaustosi aplinkui, spinduliuodama draugiškumą. Taikos, lengvumo jausmas, kurį kuria namų šeimininkė.
Jurgita, paklausta, kodėl nusprendė imtis budinčios globotojos darbo, sako visą gyvenimą buvusi empatiška. Jai visą laiką rūpėjo šalia esantys žmonės, vaikai. „Aš niekada nenorėjau būti tiesiog pilietė, norėjau būti pilietiška pilietė. Visada visiems padėti, kiek galiu“. Moteris neslepia, kad imtis šio darbo paskatino ir skaudus susidūrimas darželyje, kurį lankė jos dvyniai. Darželį lankė mergaitė, kurios šeimoje kažkas buvo ne taip, vaikas buvo tarsi be pusiausvyros, tai pas vienus, tai pas kitus, dar nuolat sirgo bronchitu. Tuomet Jurgita nusprendė tapti globotoja ir padėti kiek tai įmanoma tokio likimo vaikams. „Pasitarėme visi namuose. Vyras neprieštaravo, vaikai, tuo metu jiems buvo penkeri, visi pasakė: bandome“.
Naujas gyventojas
Taip prieš daugiau nei dvejus metus į jos namus buvo atvežtas dešimties dienų tesulaukęs Emilis. Man nusistebėjus, kaip Jurgita ryžosi globoti tokį mažytį, juk namuose dvyniai, jiems reikia daug dėmesio, dar visi buities reikalai, kaip viską suspėti, ji sako, kad nieko čia sunkaus, viskas įmanoma, tik norėti reikia. „Benas ir Evita lankė darželį, ėjo jau šeštus metus, o aš namuose būdavau su Emiliu. Tik kad neramus labai tas mažylis buvo. Tris mėnesius sąžiningai rėkė dieną naktį. Niekur negalėjai atsitraukti. Netgi miegodamas turėjo jausti, kad esi šalia, ta šiluma, matyt, jį ramindavo. Turbūt prieš gimdamas daug įtampos patyrė“, – pasakojo Jurgita.
Moteris nė akimirką nesigailėjo savo pasirinkimo, nesuabejojo šia veikla. Aišku, būdavo, kad pavargsta, bet tai ne priežastis nenorėti globoti vaiko. Net ir jos vaikai įsitraukdavo į pagalbą. „Mano sūnus, paklaustas, kiek turi brolių ir seserų vardija: broliuką, kuris su mumis negyvena, dvi dideles ir vieną mažą sesę“, – kalbėjo Jurgita. Moteris pasakoja, nustebusi, kai išgirdo savo vaikus, kažkieno paklaustus, ar jiems netrukdo, kad kažkas pas juos gyvena, atsakančius: o kas jiems padės, jeigu ne mes.
Jurgitos tėvai, visi artimieji taip pat nebandė jos atkalbinėti. „Mama netgi atvažiavo padėti, kai pradžioje nuo Emilio negalėdavau atsitraukti. Aš pati iš penkių vaikų šeimos, vyras iš aštuonių, mes visada dideliame būryje, mūsų šeimos ypatingas ryšys. Geriausią draugę savo pavyzdžiu užkrėčiau tapti globotoja, brolis su broliene svarsto tapti budinčiais globotojais“, – pasakojo moteris.
Emilis, nors Jurgita yra budinti globotoja, jų namuose išbuvo beveik dvejus metus. Jis išvyko į šeimą, kuri jį įsivaikino. Jurgita neslepia: buvo labai sunku ir graudu. Prisirišo. „Visą laiką ant rankų, iščiūčiuotas, išmyluotas. Teko lankytis ir pas psichoterapeutą, šeimoje svarstėme gal įsivaikinti berniuką. Dirbau su savimi. Priminiau sau, kad aš atėjau padėti visiems vaikams. Be to, mes su vyru jau turime vaikų, o yra žmonių, kurie neturi ir labai trokšta“, – pasakojo Jurgita.
Moteris sakė, kad susitikusi su Emilio įtėviais nurimo, buvo akivaizdu – jie skirti vieni kitiems, net panašūs. Kad vaikui nebūtų streso, būsimieji įtėviai iki Emilio pasiėmimo kurį laiką Jurgitos namuose būdavo ištisai. „Ir dabar su Emiliu mes susitinkame, jo labai pasiilgsta ir Benas su Evita. Vadina jį savo broliuku“, – kalbėjo Jurgita.
Į namus atkeliavo dvi paauglės
Na, o praeitų metų rudenį Jurgitos namuose apsigyveno keturiolikos ir šešiolikos metų paauglės. „Tikrai nebijojau imtis globoti mergaičių, nors daug kas ir sako: paaugliai – tai kažkas baisaus. Mano mergaitės geros. Aišku, buvo visko ir dabar dar būna, bet kvaila būtų ant vaikų pykti dėl paaugliškų dalykų. Būna, kad viduje gal ir užsidegu, bet susitvardau, juk aš esu suaugęs žmogus, kontroliuoju padėtį. Logiška, kad paaugliai bando ribas, normalu, kad kyla ir rūpesčių dėl jų elgesio: tai parūkė, tai vėl kas. Bet kada, jeigu ne dabar, vaikai turi maištauti?“ – kalbėjo moteris.
Jurgita džiaugiasi, kad mergaitės tarpusavyje sugyvena, sutaria ir su jos vaikais. Kaip šeimoje. Visi turi savo erdvę. „Nežinau, dėl ko turėčiau pyktis su vaikais. Namuose dabar darbus nudirba technika. Ir skalbia, ir indus plauna, ir grindis išsiurbia, tai ir buities darbų vaikams neliepiu dirbti. Savo kambarius susitvarko, o jeigu nori, dar ir man padeda. Šunį išveda pasivaikščioti, šiukšles išneša. Aš nelinkusi įsakinėti, pagalvoju, kad per šį laiką balso neteko pakelti“, – kalbėjo globotoja.
Pasak moters, jeigu pasidaro sudėtinga, ji stengiasi atsitraukti, nurimti ir tik tada ieškoti sprendimo. Daug patarimų, užsiėmimų šia tema organizuoja ir darbovietė.
Jurgita sako, kad mergaitėms gyvenimas kituose, globotojos, namuose – kaip reabilitacija. Vaikas pailsi, pabūna kitokiose sąlygose, pamato kitokius santykius, gal pervertina ir savuosius, išsineša geresnį pavyzdį. „Aš mergaitėms sakau, kad niekas jų taip nemylės, kaip tikros mamos, tik gal jos nemoka parodyti meilės, gal joms reikia padėti“, – kalba globotoja.
Šešiolikmetė liepą jau grįš į šeimą. Keturiolikmetės ateitis dar neaiški, nežinia, kur ji grįš. Anot Jurgitos, jų darbe ir sunkiausia nežinomybė, kai globojamam vaikui negali pasakyti, kas jo laukia ateityje, nors jam tai labai svarbu. Žeidžia, kai matai, kaip teismuose vilkinama vaiko ateities istorija, nors jo tikrieji tėvai per visus metus nerodo jokio noro bendrauti. Moteris įsitikinusi – dažniau reikėtų atsižvelgti, kad ir vaikas turi teisę į normalų gyvenimą, ne tik tėvai, svarstantys, reikia jiems vaiko, ar ne.
„Nors paauglės netrukus ir paliks mano namus, jos visada bus mano mergaitės, rūpės, kaip joms sekasi, rašysiu, klausiu, pasiilgsiu. Aš pati kartais svarstau, kiek dar vaikų turėsiu globoti, kai jau nebesakysiu, kad tai mano vaikas, o galvosiu, kad čia vaikas, kurį laikinai globoju“, – sakė Jurgita.