Obuolių gatvė Kazlų Rūdoje – trumpiausia mieste. Joje – tik dvi privačios valdos. Šią gatvelę, be abejo, žino visi miesto gyventojai, nes taip ji vadinosi visada, jokie politikos vėjai jos pavadinimo nepakeitė, priešingai, negu šalia esančios dabartinės Vasario 16-osios gatvės, kuri bent tris kartus buvo „perkrikštyta“.
– Ir aš juokaudama vis sakau: pasikeisiu pavardę į Obuolienę, – pasitikdama prie pirmuoju numeriu pažymėto namo Obuolių gatvėje sako Irma Braškienė, vilkinti Obuolių karalienei derančius rūbus, seginti papuošalus-obuoliukus.
Sugrįžo su visu turtu – obuoliais!
Iš tėvų namų prieš 45-erius metus sparnus pakėlusi Irma Šemetaitė Vilniuje, Lietuvos edukologijos universitete, baigė geografijos ir kūno kultūros specialybės studijas ir čia pasiliko – dirbo dėstytoja, užėmė vadovaujančias pareigas, didžiavosi savo studentų pasiekimais. Pati taip pat daugybę kartų sulaukė svarių apdovanojimų, iš kurių jai pats brangiausias, gautas iš Prezidento Valdo Adamkaus rankų.
– Tėčiui iškeliavus Anapus mama mane vis ragino: „Ko tu ten ant to bruko gyveni, grįžk namo“. Važinėjau pas ją, paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgusią – ypač dažnai, bet mesti visko negalėjau, reikėjo sulaukti pensijos. O kai taip įvyko, tą pačią dieną išėjau iš darbo, pardaviau butą Vilniuje ir prieš dvejus metus sugrįžau į Obuolių gatvę, – sako moteris.
Sugrįžo p. Irma su visu turtu – įvairiais daiktais ir suvenyrais obuolių tema, kurių per metų metus susikaupė išties daug.
– Norą rinkti obuolius padiktavo Obuolių gatvės pavadinimas. Mažai ką pati pirkau, tik pradžioje – būtiniausius daiktus, o paskui sužinoję, kad man patinka obuoliai, visi pradėjo man juos dovanoti. Visgi nors daiktų kaskart vis daugėjo, visi jie buvo įveiklinti – naudojami pagal paskirtį, – pasakoja I. Braškienė, pabrėžianti, kad nors norėjusi visko daug, bet kaupimo liga nesusirgo.
Ne tik savo sukauptiems „obuoliams“, bet ir šeimai brangiems daiktams dukra renovuotame, bet išsaugojusiame autentiškumą name, statytame 1955 metais, surado vietos. Jautru matyti, kaip pagarbiai tėčiui skirtame „altorėlyje“ sudėti jo, Vlado Šemetos, be kita ko, rašiusio ir „Suvalkiečiui“, asmeniniai daiktai, parsivežti iš tremties Vorkutoje: lagaminas, spausdinimo mašinėlė, šachmatų lenta, šaukštas ir kiti. Čia pat ir solidi, 267 puslapių V. Šemetos knyga „Suvalkijos kovų aidai“, parašyta 1995 m. Kitas „altorėlis“ – mamos bufetėlis-indauja, kuriame saugomi mamos, garsios Kazlų Rūdos tortų kepėjos, virtuvės įrankiai, indai. Jais dukra sako ir šiandien naudojasi. Čia pat ir broliui – nagingam medžio meistrui – skirtas kampelis.
Buvusiu Šemetų šeimos gyvenimu dvelkia ir aplinka, nors jau daug metų nei tėvų, nei brolio nebėra. Septynių arų sklype išlikęs brolio, dar mokinio, statytas nameliukas, auga jo sodintos pocūgės, žydi didžiulis gražuolių mamos rožių krūmas, auga kiti augalai, lig šiol dukros saugoti ir puoselėti. Ir, žinoma, dvi senosios obelys, kurias, Irmos paprašyti, specialistai prikėlė naujam gyvenimui: apgenėjo ir naujai suformavo lają.
Visi daiktai naudojami
– „Obuolių namais“ šie namai tapo tiesiog savaime, – aprodydama jaukius namus, trumpam tapusius didžiule ekspozicija, sako ponia Irma. – Visas šis gėris gal 20 metų buvo kartono dėžėse, kol sugrįžau į tėviškę ir juos išėmiau. Renovuotą namą pirmiausia papuošiau vėtrunge. Pas vienus raganos skrenda, kitur – gaideliai gieda, o ant namo Obuolių gatvėje privalo būti obuolys – pamaniau ir susiradau vyrus Kaune, kurie padarė vėtrungę-obuolį, o paskui ir gatvės užrašą su obuoliu pritaikė. Iš tos lentelės ant namo žmonės daugiausia ir pagalvoja, kad čia spaudžiamos obuolių sultys, – sako šeimininkė.
O kad tokia gausybė daiktų su obuolių piešiniais, formomis susikaupė, pasak Irmos, kalti draugai, bendradarbiai, giminaičiai ir studentai. Pati ji specialiai jų neieškojusi ir nepirkusi, „nebent ne brangiau kaip po 5 eurus“.
– Vis dovanoja. Jau netgi prašau, kad nustotų, nes nėra kur dėti. Visgi turiu pripažinti, kad net pati nesitikėjau, jog obuoliai taip daug kur gali būti naudojami praktiškai, – pastebi Irma.
Daugybė gražių ir praktiškų „obuolių“ iš tikrųjų stebina. Vien virtuvėje – smeigtukai, pipirinės, druskinės, laikrodžiai, pjaustymo lentelės, rankšluostėliai, puodkelės, pynės (kaip svogūnų), prijuostės, užuolaidos, lempos, krepšelis-padėklas, šaltkrepšys, netgi kempinėlės indams plauti, indų ploviklių buteliukai ir t. t. Visko ir neišvardinsi, nes „obuolinių“ daiktų, pradedant virduliais, puodeliais, lėkštelėmis ir baigiant ledų formelėmis, arbatos maišeliais, servetėlėmis, staltiesių laikikliais, netgi peilių įmautėmis, tiek daug, kad tik aikčioti belieka. Ir nė vieno – tokio paties, visi skirtingi!
Svarbiausia, viskas taip „po ranka“ išdėstyta, kad belieka tik paimti ir obuoliniame arbatinuke užplikyti obuolių arbatą, o į obuoliais išmargintą lėkštę įsidėti obuolių pyrago ir jaukiai įsitaisius mansardoje į senąsias obelis žiūrėti. Tik į vieną niuansą, pasak šeimininkės, reikia atkreipti dėmesį – pyragėlį obuoliais išpaišyta mentele į lėkštę įdėti taip, kad nepaslėptum jos piešinio. O tada viskas taip gražiai „suskamba“, kad baugu ir sugadinti tą spalvų ir skonių dermę.
O kur dar vonios kambarys, kuriame ir oro gaiviklių, dušo želė, tualetinio vandens buteliukai, lūpų balzamo, kremų dėželės, kempinėlės, dantų šepetėlių laikikliai ir kt. papuošti obuoliais. Obuoliais kvepia ir svetainė, ir kitos patalpos. Kiek čia aromatinių žvakių ir žvakidžių!
– Žmonės velnius, varles kolekcionuoja, bet obuolys juk daug gražiau – ir spalvos, ir kotelis, ir lapelis, – aprodydama savo namus šypsosi Irma ir atkreipia dėmesį į kanceliarijos kampelį. Čia – „obuoliniai“ sąsiuviniai, lipnūs lapeliai, tušinukai, drožtukas, skylamušis, išmušantis skyles-obuoliukus, ir Obuolių karalienės antspaudas!
Obuoliai – iš viso pasaulio
Kiek šioje kolekcijoje vienokių ar kitokių rūšių daiktų, moteris sako pati neskaičiavusi. Tai padaryti ne kartą bandė brolio anūkas Gustas, kuris dar vaikas būdamas norėjo nudžiuginti promočiutės dukrą (tokį giminystės ryšį su Irma pats išskaičiavo), nuėjęs į parduotuvę išsirinko ir nusipirko medžiagos bei siūlų ir išsiuvinėjo obuolį ir vėliavą.
Kiek gi iš tikrųjų ir kokių daiktų su obuoliais prikaupusi I. Braškienė, nelengva ir suskaičiuoti. Vien skirtingų puodelių – 36, devynios stiklinių rūšys, 19 skirtingų lėkščių, 18 magnetukų, keturios taupyklės, septyni laikrodžiai ir t. t. Obuoliai pagaminti iš įvairių medžiagų: stiklo, onikso, raudonmedžio, vaško, iš dovanų virvelių, saldainių, inkrustuoti gintaro gabalėliais, net 22 – „žiauriai tikroviški, kuriuos vaikai netgi atsikąsti bando“, padaryti iš putplasčio, dar yra ir veltų, megztų, nertų.
– Šitas obuolys iš miltų tešlos – jį krikšto sūnus parvežė iš Korėjos, o kramtuką kūdikiams, pagamintą iš ekologiškos medžiagos – iš Singapūro, obuolį-gaublį iš alyvmedžio – iš Pietų Afrikos Respublikos, arbatos puodelius padovanojo studentai. Tiesą sakant, ne visus galėčiau įvardinti, iš kur jie atkeliavo. Galiu tik prisipažinti, kad pati tik dėželes, kur sudėti smulkūs daiktai, obuoliais dekupavau. Na, žinoma, ir dovanotais obuoliais pasipuošiu – galėčiau kas dvi valandas visą dieną vis kitus papuošalus keisti, – šypsodamasi kalba p. Irma.
Viskas apie obuolius…
– Esu sulaukusi pasiūlymų visa tai parodyti ir kitiems, rengti edukaciją. Tokio tikslo tikrai neturiu, nes neturiu kelių gyvenimų. Čia – ne muziejus, šiuose namuose aš gyvenu ir šiais daiktais naudojuosi, žinoma, ne visais iškart. Taigi logiška, kad jie ne visada būna taip išeksponuoti, – kalba svetinga „Obuolių namų“ šeimininkė, pripažindama, kad tik mūsų laukdama viską taip gražiai išdėstė.
Nors dabar p. Irma savo kolekcijos ir nenori demonstruoti viešai, nes tai tiesiog jos buities dalis, bet visgi išsiduoda, kad anksčiau tokių minčių turėjusi. Netgi buvo sugalvojusi kiekvieno dalyko pamoką susieti su obuoliais.
Tvarkingai, pačios gražiai apipavidalintuose segtuvuose atskiromis temomis surinkta medžiaga: „Viskas su obuoliais“, „Viskas be obuolių“, „Viskas apie obuolius“. Yra ir „Didžioji obuolių knyga“, dvi receptų su obuoliais knygos, sukaupta knygų kolekcija, kurių pavadinimuose yra žodis „obuolys“ arba iliustracija su obuoliu, išsaugoti žurnalai, kurių viename – ir straipsnis apie unikalų moters hobį.
„Obuolių namuose“ yra ir „Svečių knyga“, kurioje pagrindinis akcentas obuolys – fotografijos, eilėraščiai, dainos, medžiai, simboliai ir kt. „Tai savotiškas žaidimas, į kurį įtraukiu svečius, ir skaitau tą knygą, kaip patį įdomiausią romaną“, – sako atsisveikindama I. Braškienė.