Taip sako Marijampolės savivaldybės Gudelių seniūnijos seniūnas Žydrūnas Krulikas, su kuriuo kalbamės apie gyvenimą ir apie rūpesčius ir problemas, su kuriais susiduria Marijampolės regiono seniūnai.
– Kokie keliai jus atvedė į seniūno kėdę?
– Dirbti Gudelių seniūnijos seniūnu pradėjau 2019 metais spalio 25 dieną. Prieš tai mano veikla, nors ir atrodė kitokio pobūdžio, bet buvo susijusi su dabartiniu darbu. Nepaisant to, kad turėjau statybos įmonę, verslas sukosi gerai, tris kadencijas visuomeniniais pagrindais dirbau Skaisčiūnų seniūnaitijos seniūnaičiu. Organizuodavau daug renginių, ypač sportinių, daug bendravau su jaunimu. Savo mašina vežiodavau juos į sporto varžybas, į žvejybą. Visą gyvenimą aš sportavau, sportavo mano šeima, nenorėjau, kad nei mano vaikai ištisai prie kompiuterio sėdėtų, nei Skaisčiūnų jaunimas. Atsisakęs statybų verslo įsidarbinau Marijampolės savivaldybės administracijoje aplinkos ir pastatų prižiūrėtoju. Vėliau pasukau į politiką. Kai buvo paskelbtas konkursas Gudelių seniūnijos seniūno pareigoms užimti, nusprendžiau išbandyti jėgas. Konkursą laimėjau.
Apskritai, kai pažvelgiu į savo gyvenimą atgal, aš visą laiką buvau kokiu nors seniūnu. Mokykloje, pradinėse klasėse – klasės seniūnas, mokiausi kolegijoje – ten seniūnas, studijavau Kauno technologijos universitete – buvau seniūnas. Mano viso gyvenimo siekis ir buvo – darbas su žmonėmis, dėl žmonių. Man tai įdomu, patinka. Žmona sako, kad dar nėra mačiusi, kad žmogus taip mylėtų savo darbą. Bet taip jau yra. Visuomet stengiuosi į darbą seniūnijoje atvažiuoti anksti, pirmas, kad galėčiau apgalvoti dienos planus. Man patinka kurti, padaryti kažką naujo, sugalvoti. Jeigu kurią dieną to nepavyksta padaryti – atrodo, diena tuščiai praėjo. Tad dar kol nepaklausėte, seniūno darbu nenusivyliau, nesigailiu atvykęs dirbti į Gudelius.
– Kaip jus sutiko vietos gyventojai? Juk šiame krašte buvote visai svetimas?
– Pradėjau dirbti jau įpusėjus rudeniui. Pirmiausia norėjau susipažinti su žmonėmis. Aš taip buvau įpratęs. Pradėjau vaikščioti į namus pas gyventojus. Kaip tik atėjo Kalėdos, neįgaliems gyventojams išnešiojau dovanėles, kalbėjomės. Surengėme eglutės įžiebimo šventę. Susirinko vaikai, jaunimas – taip ir užsimezgė bendravimas. Šio krašto žmonės labai nuoširdūs, jeigu tik paprašysi pagalbos, padės, bet patys nedrįso eiti į viešumą. Tad aš ėjau pas juos. Pamatęs gyventojų namuose puikius rankdarbius ar paveikslus sumaniau surengti jų darbų parodą. Iš pradžių turėjau įkalbinėti, sunku tą vyresnį žmogų į viešumą ištraukti, jis nedrįsta, abejoja, bet paskui džiaugiasi. Dabar, jeigu tik reikia pagalbos, paskambinu ir paprašau, niekas neatsisako nei finansiškai šventes paremti, nei darbais prisidėti. Dargi siūlosi: aš galiu ir aš. Gera su tokiais žmonėmis dirbti. Jiems, kaip ir man, rūpi Gudelių kraštui padaryti ką nors gero, kad miestelis ir jo apylinkės gražėtų.
Kartu su visa bendruomene pusę metų kūrėme Gudelių herbą, vėliavą. Norėjosi šį kraštą istoriškai įprasminti. Daug mums padėjo istorijos mokytoja Irena Pabedinskienė, kuri visą istoriją apie Gudelių seniūniją surinkusi ir užrašiusi. Rinkdavomės bibliotekoje, kur talkindavo bibliotekininkė.
Taigi pradėjau nuo pažinties su žmonėmis, su jų krašto istorija, o susipažinus, susidraugavus daug geriau ėjosi ir visi ūkio darbai. Susirinkau savo komandą.
– Ko pirmiausiai ėmėtės?
– Buvau nustebęs, kad Gudelių miestelis turi puikų ežerą, bet jis neįveiklintas. Maudytis nėra kur, pakrantės švendrėmis apaugusios, jokio lieptelio, jau nekalbu apie visa kita.
Griebėmės darbų. Sutvarkiau dokumentas, suformavome 4,5 hektaro sklypą. Visa bendruomenė dirbome. Išpjovėme švendres, išvalėme ežero dugną, atvežėme 11 mašinų žvyro. Vieni nebūtume pajėgę. Suvažiavo ūkininkai su galinga technika. Žvyrą paskleidė po ežero dugną. Praktiškai, nėra Gudeliuose žmogaus, kuris nebūtų prie Ivoniškio ežero tvarkymo rankos pridėjęs. Dabar kasmet paežerėje ką nors naujo padarome. Yra persirengimo kabinos, vaikams žaidimų aikštelė, smėlio, įrengtas basų kojų takas.
Pastatyta scena, kur vakarais planuojame rodyti kino filmus, daryti renginius. Norime pritraukti žmones. Čia vyksta mūsų nuostabi šventė Joninės, su senosiomis tradicijomis. Tokių švenčių dar paieškoti reikia. Iš valčių leidžiame ir plukdome vainikėlius, susirenka daug žmonių. Puiki mūsų vasaros šventė, kurią rengiame liepos mėnesį. O kuo daugiau renginių, tuo miestelis gyvesnis. Kalbėjau su parduotuvės savininkais. Sakė, kad per šventes apyvarta tris kartus išauga. Žmonės džiaugiasi.
Norėdami seniūnijos gyventojams padėkoti už nuolatinę pagalbą, pasitarus su Gudelių miestelio kapelos vadove Ona Šoviene, nes kultūros darbuotojo mes neturime, kilo idėja, surengti popietę „Pavasario garsai“. Įsteigėme labiausiai prie kitų žmonių gerovės prisidėjusiems, seniūnijai talkinusiems, kraštą puošusiems nominacijas ir jas įteikėme per šventę. Žmonės buvo sujaudinti. Dėmesiu, geru žodžiu, nuoširdžia padėka gali pasiekti daug.
Gudelių seniūnija beveik metus gyveno be seniūno, tad turime daug neinventorizuotų kelių, ypač sodų. Juos perėmėme savo žinion, sodininkai vieni nepajėgtų prižiūrėti kelių.
– Turbūt daug nusiskundimų sulaukiate dėl kelių priežiūros? Kitose seniūnijose tai viena aktualiausių problemų.
– Nepasakyčiau, kad daug. Gal todėl, kad stengiamės jų neužleisti. Jeigu tik žinau, kad kažkur atsirado problema, imame tvarkyti. Važiuoju kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, tad kartu apvažiuoju visus seniūnijos kelius ir žinau, kas kur negerai. Pas mus nėra mokyklos, mokinius vežioja į kitas mokymo įstaigas, yra gyvenančių vienkiemiuose, tad nesinori, kad laužytųsi mokyklinis autobusas. Jį vairuoja seniūnaitis, bendruomenės pirmininkas, tad ir jis visada pasako, jeigu tik kur nors atsirado sunkiau išvažiuojama vieta. Biudžetą pasidarome patys, kiek turi, tiek pasiplanuoji, kiekvieną mėnesį daromės veiklos planą.
Daug padeda Marijampolės savivaldybės administracija, direktorius geranoriškai atsižvelgia į mūsų rūpesčius. Štai, pradėjome asfaltuoti Miknonių kaimą, pritrūko lėšų, neturėjau tiek seniūnijos biudžete, o nesinori dalimis asfaltuoti. Paprašiau Savivaldybės administracijos pagalbos, paskolino iš miesto biudžeto. Vietoj trejų metų gatvę kapitaliai suremontavome per vienerius metus. Stengiuosi, kad kiekviename kaime per metus būtų sutvarkyta nors po vieną gatvę. Pirmais metais Miknonyse, antrais – Daugirduose , trečiais – Riečiuose. Norisi, kad visiems po truputį gerėtų gyvenimas.
Mane priblokšė, kai atėjęs dirbti į Gudelius sužinojau, kad miestelyje nėra nuotekų sistemos. Tik vienoje pagrindinės gatvės pusėje gyventojai namuose turėjo atvestą geriamąjį vandenį. Dabar ši problema išspręsta. Iš europinių ir Savivaldybės administracijos lėšų buvo įgyvendintas nuotekų įrengimo projektas, kartu pajungtas ir geriamasis vanduo gyventojams. Kiekviename kaime pastatytos vandens nugeležinimo stotys.
– Esate mažiausia seniūnija?
– Taip, esame mažiausi. Seniūnijos plotas 5642 ha, yra 19 kaimų, didžiausias Gudelių miestelis, apie 450 gyventojų, esame toli nuo savivaldybės centro. Todėl negerai, kad Gudeliuose nėra bankomato, žmonės neturi kur išsigryninti pinigų. Jeigu nori – važiuok 25 kilometrus į Marijampolę. Kiek bandėme su bankais kalbėtis – teigiamo atsakymo nebuvo, per mažai žmonių, kad jiems atsipirktų bankomato įrengimas ir priežiūra. Bet užtat turime tris ežerus savo apylinkėse. Seniūnijoje – didelis nedarbas, žmonės nori darbo vietoje, o ne važinėti į Marijampolę, nors ir „Mantinga“, ir „Juodeliai“ ieško darbuotojų, bendrovių transportas žmones vežioja į darbą. Šiame krašte daugiausia ūkininkaujama. Gelbsti užimtumo didinimo programa, žmones gali įdarbinti nors porai mėnesių.
– Ką planuojate dar nuveikti, kad seniūnija būtų gražesnė, žmonės geriau gyventų?
– Tų planų daug. Kiekvieną dieną ką nors sugalvoju. Norime išplėsti dviračių, pėsčiųjų takus, nutiesime taką nuo Vytauto gatvės iki ambulatorijos. Labai džiaugiuosi, kad Marijampolės savivaldybės administracija visuose kaimuose atnaujino apšvietimą. Šiais metais pakeisti 134 seni Gudelių seniūnijos gatvių šviestuvai į LED. Gyventojų pageidavimu, papildomai sumontuoti 9 nauji šviestuvai. Atnaujinome aikštynus, kad jaunimas turėtų kur sportuoti.
Riečių kaimo kapinėse nutiestas trinkelių takas, o prie jo sumontuoti keturi šiuolaikiški šviestuvai su saulės baterijomis.
Ne paslaptis, kad visoje Lietuvoje kaimiškose seniūnijose buvo panaikinti pašto skyriai. Tai palietė ir mus. Marijampolės savivaldybės administracija neliko abejinga ir pašto patalpas nupirko, nes jos buvo seniūnijos pastate. Pradėti renovacijos darbai, pakeisti langai. Buvusiose pašto patalpose įkursime vaikų ir jaunimo laisvalaikio centrą (biliardinė, štanginė…) ir kirpyklą.
Daug dirbu su jaunimu. Treti metai dalyvaujame Marijampolės krepšinio turnyre, pernai divizione užėmėme trečią vietą, šiemet papuolėme į finalinį ketvertą. Yra gabaus jaunimo. Norisi jį suburti.
Norisi ir po savęs kažką palikti. Esame sugalvoję tokį simbolinį paminklą pastatyti toje Gudelių vietoje, kur kilo miestelis. Esu pas vieną gyventoją atradęs įspūdingo dydžio buvusios aliejaus spaudyklos girną, ją kaip relikviją panaudosime paminklui. Miestelis kilo ne tik nuo dvaro, bet ir aliejaus spaudyklos, kuri išmaitino žmones.
Gudelių gyventojai nėra patenkinti, kad miestelio dvaras atiduotas į privačias rankas. Man dirbant jau pasikeitė du dvaro savininkai. Šitoks pastatas stovi užkaltais langais ir pamažu yra. Žmonės sako, darome ką nors seniūne, o ką padarysi, kai tokia mūsų Lietuvos valdžios politika. Tas pats su paveldo objektais. Jiems taikomi tokie reikalavimai, kad rankos nusvyra. Gudelių bendruomenė norėtų įveiklinti prie Ivoniškio ežero esančius dvaro ūkinius pastatus, ne taip brangiai kainuotų ir nusipirkti, bet paskui nepajėgsime dėl visų tų reikalavimų jų sutvarkyti. Nepatenkinti žmonės taip pat, kad nėra priėjimo prie Riečių piliakalnio, kitaip dar vadinamo Gaulės kalnu. Čia galėtų būti turistinis maršrutas, bet nėra priėjimo, nes aplink privačios žemės. Mes prižiūrime piliakalnį, o žmonės mėgautis gamtos vaizdais negali. Įstatymas prasilenkia su realybe.
Dirbdamas seniūnijoje supratau, kad jeigu žmogui kyla kokia nors problema, ji jam pati svarbiausia. Tad išklausęs gyventoją iš karto tariuosi, kaip ją spręsti. Tuomet atsiranda ir pasitikėjimas, ir grąža. Juk seniūnui seniūnija kaip namai, o jos žmonės – šeimos nariai, kuriais turi rūpintis.