Baltijos pakrante per Lenkiją, Vokietiją, Daniją, šiek tiek Švedijos, iš kur keltu sugrįžo į Klaipėdą, o nuo jos – į Marijampolę Justas Grigaravičius dviračiu numynė per dvi savaites. Kelionės tikslas – prisiminti Lietuvos pokarį, rezistenciją, partizanus ir skleisti žinią apie kovojusius dėl jos laisvės partizanus.
Redos BRAZYTĖS nuotrauka
J. Lukšos-Daumanto ir jo bendražygių keliais
2018 metų žygiu aplink Lietuvą Justas paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį, 2019 metais beveik 2300 km savo kelionę jis paskyrė Baltijos kelio 30-mečiui, o šiemet į kelią leidosi išstudijavęs Lietuvos pokario istoriją.
Lietuvos istorija, ypač pokaris, rezistencija, Justui visada buvo įdomi. Vaikinas neakcentuoja, bet ir neneigia, kad šios temos ir patriotizmas, ko gero, užkoduotas jo prigimtyje. Justo senelis kovėsi Kalniškės mūšyje, močiutė buvo partizanų ryšininkė – už tai abu ilgiems metams atsidūrė Sibire, ten gimė ir Justo tėtis. Justas taip pat pasirinko kario kelią – tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione.
Jau seniai 32-ejų J. Grigaravičius domisi partizano Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimu, jo ir bendražygių kova už Lietuvos laisvę. Ypač jį suintrigavo faktas, kad partizanų vadovybės įsakymu J. Lukša du kartus prasiveržė per valstybės sieną, užmezgė ryšius su Nepriklausomos Lietuvos atstovais užsienyje, paskleidė žinią apie kovojančią Lietuvą.
Taigi į kelionę dviračiu Justas pasiėmė knygą „Juozas Daumantas. Partizanai“, prieš tai ją dar kartą perskaitęs, žemėlapyje pasižymėjęs pasakojime minimas vietas, kuriomis praėjo J. Daumantas ir kurias užsibrėžė aplankyti jis pats.
Su aplankytomis vietomis supažindino socialiniuose tinkluose
Žygį pradėjęs iš tėvų namų Baraginėje Justas pirmiausia pasiekė Liubavą, kur J. Lukšai-Daumantui atminti pastatytas paminklas, o iš čia patraukė link pasienio. Jau antrą žygio dieną kirtęs Lietuvos–Lenkijos sieną dviratininkas instagrame ir feisbuke pradėjo pasakoti apie vietas, kurias pats pasiekė ir kuriomis ėjo partizanai.
„Neatsitiktinai pasirinkau vietą, iš kurios palikau Lietuvą ir kirtau Lenkijos sieną. Būtent iš čia 1947 m. gegužę iš okupuotos Lietuvos į Lenkijos pusę su bendražygiu prasiveržė legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas su tikslu apšviesti Vakarus apie sunkią padėtį kitapus geležinės uždangos. Sėkmingai grįžęs atgal į okupuotą Lietuvą tų pačių metų gruodį J. Lukša ir vėl pasiunčiamas į Vakarus užmegzti ryšius su išeivijoje esančiais rezistentais ir ieškoti paramos Lietuvoje kovojantiems partizanams.
Tačiau tą sykį kovotojai pasirenka jau kitą maršrutą palikti Lietuvą, Karaliaučiaus–Lenkijos sieną“, – internete rašė Justas.
Ir toliau važiuodamas savo suplanuotu maršrutu pro vietas, kuriose būta Juozo Lukšos ir jo bendražygių pėdsakų, kur laisvės kovotojai vykdė rezistencinę veiklą, Justas vis dalijosi patirtais įspūdžiais ir ištraukomis iš jau minėtos knygos.
Aplankytose vietose dviratininkas naudojosi nerašyta keliautojų taisykle – ant valstybių sienų ar miestų riboženklių priklijuoti specialiai žygiui sukurtus lipdukus. Justo lipduke panaudoti žodžiai iš „Tautiškos giesmės“, akcentuoti 1947 ir 2023 metai, taip tarsi pabrėžiant, kad atmintis gyva, nors nuo partizaninio karo pradžios praėjo jau 70 metų.
Kelionės tikslas pasiektas – žinutė ištransliuota
Per dvi savaites apvažiavęs penkias prie Baltijos jūros įsikūrusias valstybes, per dieną įveikęs apie pusantro šimto kilometrų, o iš viso nuvažiavęs apie 2100 km, J. Grigaravičius sako nejaučiąs didelio nuovargio. „Priešingai – aš pasiėmiau krūvą gerų emocijų, o tie, apie ką šis žygis, atidavė viską“, – akcentuoja Vytenio logistikos bataliono skyriaus vadas, per savo atostogas įgyvendinęs misiją – važiavimu parodęs ir papasakojęs istoriją tiems, kurie jos nežino. Vaikinas pripažino, kad į tokias keliones nevažiuoja nepasiruošęs.
– Dviratis – mano pomėgis, su juo visus metus treniruojuosi, dalyvauju žygiuose. O tokias ilgesnes keliones planuoti pradedu prieš pusę metų. Ir ne tik dviratį techniškai paruošiu, o pirmiausia dirbu su savimi – mintyse sudėlioju situacijas, kad nebus taip, kad vienas du ir pravažiuosi suplanuotą atstumą. Bus ir vėjo, ir lietaus, ir nakvoti gal nebus kur. Tokiu atveju, kaip sako dviratininkai, „reik neplėšyt maikės“, o būti apgalvojus visus netikėtumus, – sako Justas.
Kelionė aplink Baltiją marijampoliečiui buvo sklandi, nors oro sąlygos buvo įvairios – ir lietus lijo, ir saulė kaitino. Be to, ir tris kartus dviračio kamerą pradūrė, ir stabdžių kaladėles teko pakeisti, tačiau iš įprastų vėžių tai neišmušė – iš namų buvo pasiėmęs atsarginę kamerą ir klijavimo rinkinį, taip pat ir kaladėlių komplektą.
– Šįkart stengiausi neapsikrauti. Juk kad ir kas beatsitiktų, visada atsiras kas padės, bent pasakys, kur yra remonto dirbtuvės. Maisto taip pat nesivežiau – juk Lenkijoje nebrangu, tai triskart per dieną stodavau valgyti. Vokietija ir Danija – jau brangios šalys, tai ir valgiau mažiau, – juokiasi Justas.
Eismas, pasak marijampoliečio, dviratininkams saugus, ypač Lenkijoje. Visu pajūriu iki pat Vokietijos – dviračių takas, o kur jo nėra, rodyklės nukreipia į nuošalų kelią. Dėl tokio saugaus eismo Justas sako siūlytų ir kitiems bent 2–3 dienas pakeliauti dviračiais Baltijos pakrante Lenkijoje – ir poilsis, ir įspūdžiai garantuoti.
– Nakvynei dažniausiai pasirinkdavau kempingus, taip pat ypač patogius Lenkijoje: yra ir dušas, elektra, ir parduotuvės. Vokietijoje ypač įsiminė žmonių dėmesys – pamatęs mane stabtelėjusį, dažnas sustodavo paklausti, ar viskas gerai, o viena pora, kaip vėliau paaiškėjo, taip pat keliautojai, netgi nakvynei pakvietė – iš pradžių tik palapinei pasistatyti, o paskui ir lovą paklojo, – šypsosi Justas, dar kartą patvirtindamas, kad atostogas praleido puikiai ir prasmingai.