Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nuskambėjo keli emocionalūs pedagogų išėjimai iš darbo. Sužinojus, kad keičia darbą ir garsi Marijampolės Sūduvos gimnazijos istorikė Vaida Pituškienė, pasirodė, tarsi ir ji plaukia su ta pačia banga. Mokytoja po 25 pedagoginio darbo metų nutarė keisti darbovietę ir imasi vadovauti Marijampolės regiono STEAM atviros prieigos centrui.
Po šitiek metų viską užbaigti – klausimas: ar buvo lengva? Atsakymas: ir taip, ir ne. Sprendimas kažką keisti gimė prieš šešerius metus, priežastis dažna mokytojams – perdegimas darbe. Visgi tada rado motyvacijos, įsitraukė į „Erasmus“ projektus, su mokymais keliavo po kitas šalis, ir tai kuriam laiko įkvėpė pasilikti.
Prieš metus atėjo suvokimas, kad palikti mokyklą jau neskauda. Dar ramina ir tai, kad pedagogė pasilieka švietime.
Krizinis laikotarpis
O jausmingi pedagogų išėjimai liūdina. Lituanistas iš Vilniaus Alius Avčininkas feisbuke kelia komentarų audras savo sentimentaliu pasitraukimu iš pedagoginio darbo. V. Pituškienė pažinojo jį, nes kai ji 2022 m. buvo nominuota Meilės Lukšienės premijai, tarp buvusių premijos laureatų buvo ir šis pedagogas.
abendravo, jai susidarė įspūdis, kad tai energingas lituanistas, labai motyvuotas ir su pašaukimu, todėl nesitikėjo, buvo tikra staigmena, kad išeina. Visgi tie išėjimai vyksta jau keleri metais, prieš kurį laiką iš mokyklos išėjo žymi Vilniaus istorikė Jūratė Litvinaitė. „Nepavadinčiau to griūtimi, tai greičiau krizinis laikotarpis, kurį lėmė ne tik greiti pokyčiai švietime, bet ir bendra visuomenės nuotaika.
Taip pat beprotiškas intensyvumas mokyklose, kuris vargina. Tas intensyvumas susideda iš kelių dalykų: švietimas neranda savo tikrojo kelio, vyksta nuolatiniai pokyčiai, ne visada gerai apgalvoti. Iš mokytojų tikimasi labai daug, o pagalbos mažai ir nėra griežtų, aiškių susitarimų, už ką atsako mokytojas ir kokiais kriterijais jo darbas turi būti vertinamas. Mokytojai per mažai ginami ir labai dažnai lieka kalti už viską – rezultatus, elgesį, nesėkmes. Nepastebint, kiek jie įdeda pastangų, kad vaikai patirtų sėkmę“, – sako istorikė. Norėtųsi, kad viskas nurimtų, atsirastų daugiau susikalbėjimo, daugiau pasitikėjimo, pozityvumo.
Nuolat esi tarp jaunimo
V. Pituškienė sako, kad jai patiko mokytojauti. Klasėje turėjo daug laisvės. Tik kai buvo įvestas etatinis apmokėjimas, pamokų tapo per daug. Mat etatas dabar yra 24 pamokos, o produktyviai, kokybiškai pajėgtum vesti maždaug 5 pamokas per dieną, taigi etatą turėtų sudaryti 20 pamokų.
Mokytojo darbas turi nemažai teigiamų, šviesių pusių: tu esi tarp jaunų, energingų žmonių, turi domėtis naujienomis, daug skaityti, išmanyti apie muziką, filmus, madas, negali sustoti ar atsilikti. Yra ir grįžtamas ryšys, išgirsti gerų žodžių iš vaikų, buvusių mokinių. „Buvau reikli mokytoja, bet ne griežta. Reiklus – tai gyvenantis pagal tvarką ir susitarimus, bet ir besistengiantis būti visiems vienodai teisingas, nešališkas.“
Pedagogas – bendravimo profesija, tad kartais išsekina. Mokytojas ne tik moko, bet ir palaiko tvarką, drausmę. Motyvuoti ir paskatinti mokytis vaikus nėra lengva, nes tam tikri dalykai ateina iš visos visuomenės: išsilavinimas nelaikomas sėkmės rodikliu, todėl sunku vaikui įrodyti, kad reikia stengtis. Visa tai turi eiti iš šeimos, bet socialinė aplinka daro savo.
Mokytojai atrodo, jog blogai, kad reikalaujama vaikus pamokoje sudominti. „Mokymasis yra darbas, ir ne visi darbai įdomūs, tiesiog reikia juos padaryti. To turime išmokyti. Kita vertus, dabartinė karta labai prastai susitvarko su nesėkme. Jie greit viską meta, nenori tęsti, praranda susidomėjimą. Visgi negali nuolat būti sėkmingas, gyvenimas ne toks“, – sako pedagogė.
Bandė atkalbėti nuo mokytojo profesijos
V. Pituškienė mama – mokytoja ir giminėje daug pedagogų. Kai pati Vaida baigė mokyklą, žinojo, kad bus mokytoja. Bet nesulaukė palaikymo, visos giminės moterys atkalbinėjo, sakė, kad jai, gavusiai atestatą su sidabro medaliu, nėra geras pasirinkimas būti mokytoja. Perkalbėti nepavyko. Paradoksalu, kad ir dabar galbūt panašiai yra: geriausi mokiniai dėl visuomenės požiūrio nesirenka pedagogo kelio. Visgi mokytoja mano, kad prestižas priklauso ir nuo pačių mokytojų. Ne tik nuo visuomenės vertinimo. „Mano akimis, mokytojai yra puikūs organizatoriai, kūrybiški, reiklūs sau, darbštūs, moka pasidžiaugti rezultatais. Būdama verslininkė juos tikrai samdyčiau.“
Kadangi tai – pašaukimo profesija, todėl nuolat yra perdegimo rizika. Svarbu nepersistengti, nepersitempti. Būtų protinga daryti pertraukas, kas keleri metai padirbėti nekontaktiniu būdu. Reikėtų saugoti mokytojus, negerai, kai jie perdega. Ypač sudėtinga atmosfera tose mokyklose, kur mažėja vaikų, ten dar daugiau priežasčių patirti stresą ir įtampą.
Kalbėjomės apie švietimo iššūkius, pradedant atnaujintomis ugdymo programomis, lankomumo bėdomis, baigiant vaikų pažangos ir pasiekimų vertinimo sudėtingumu. Visgi mokytojus labiausiai neramina tai, jog visur labai daug neapibrėžtumo, neaiškumo, nėra jiems pakankamos pagalbos ir palaikymo.
STEAM – labai didelės galimybės
Naujas darbas – tikras iššūkis. V. Pituškienė sako, jog džiugina tai, kad ji ateina į įstaigą, kuri papildys ir formalųjį švietimą.
Marijampolės regiono STEAM atviros prieigos centras yra įsteigtas kaip Marijampolės kolegijos padalinys, o steigėjai yra keli. „Turime unikalias laboratorijas, yra labai didelės galimybės, smagu teikti kitokį mokymą. Reikia pasistengti, kad kuo daugiau vaikų galėtų tuo pasinaudoti. Mūsų tikslas – sudominti tiksliaisiais, gamtos mokslais, kurie nepopuliarūs.“
V. Pituškienė yra centro vadovė, iš viso kolektyve 7 žmonės: metodininkai, laborantai ir kt. Visi tokie šalies centrai dirba pagal bendrą koncepciją. Centro galimybės leis padėti ir mokytojams, dirbantiems su naujomis ugdymo programomis, pakviesti vaikus į kitokį mokymą, duoti ne tik sausą teoriją.
Bėda, kad tikslieji mokslai nepopuliarūs visoje Europoje. V. Pituškienė tai matė važinėdama su „Erasmus“ projektais. „Tikslieji reikalauja kritinio mąstymo, nuoseklaus darbo. O matematika – bazinis dalykas, todėl būtina ją populiarinti. Padėtis su tiksliaisiais mokslais turi keistis, būtina įjungti ir verslą, juk jiems reikia tų specialistų. Reikia parodyti vaikams galimybes, kurios atsivers pasirenkant ir mokantis tiksliųjų dalykų“, – sako V. Pituškienė.
Iki šiol į STEAM centrą daugiausia atvykdavo mokiniai susipažinti su galimybėmis. Atvyksta vaikai ir iš Kalvarijos, Vilkaviškio, net Šakių. Tuo laiku, kai kalbėjomės, centre veikė jau antra vasaros stovykla, kur mokiniai laboratorijose darė įvairiausius darbus, konstravo robotus, dirbo su įvairiomis programomis, kūrė vizualizacijas ir kt. Prieš akis – dideli darbai: kurti sistemą, įjungiant mokyklų bendruomenes, galų gale, sprendžiant ir pavėžėjimo problemą: pasirodo, kiti miestai turi „stymobusus“. Centro pliusas – kad tai ne mokykla, ne pamoka, mokiniai jaučiasi drąsiau, laisviau, žino, kad nebus vertinami pažymiais, tada kūrybiškumas skleidžiasi drąsiau. Taigi planų ir idėjų yra, belieka sutelkti jėgas ir jas įgyvendinti.
V. Pituškienė reziumuoja, kad nėra mokykloje blogai, gal tik ji, ko gero, tai išaugo. Jau pernai buvo padavusi prašymą dėl STEAM, bet apsigalvojo. Kai atsirado politika, ši veikla padėjo jai pažvelgti plačiau. O 2017 metais gavusi ekspertės laipsnį, aukščiausią pedagoginę kvalifikaciją, pasijuto tarsi pasiekusi savotiškas lubas. Norisi daugiau pokyčio, ir panašu, kad jų bus.