Taip šiemet pažymėti šią dieną nutarė Eglė Alenskaitė – pagal pareigas Marijampolės kultūros centro vyresnioji specialistė etnokultūrai, Šunskų etnografinio ansamblio „Žvirgždė“ vadovė, renginių organizatorė ir vedėja… Bet svarbiausia – didelė Lietuvos ir savojo krašto patriotė, besigilinanti į esminius mūsų kultūros, papročių klodus, daug ką daranti dėl kitų – ir tiesiog dėl savęs.
Jau kuris laikas ji yra žygeivė, viena nueina dešimtis kilometrų – o kartais išsikelia sau didesnį tikslą… Praėjusiais metais Liepos 6-ąją ji ėjo į žygį – apie 45 kilometrus lyjant, o šių metų idėja – dėvint tautinį kostiumą šią dieną aplankyti šešis Marijampolės savivaldybės piliakalnius. Nes ši diena ne tik Valstybės, bet ir Tautinio kostiumo diena…
Apie šventes
Kai karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos vakare Marijampolės Vytauto Didžiojo parke glaudus būrelis žmonių giedojo „Tautišką giesmę“, Eglė buvo kartu. Apie tai, kad vos prieš valandą kitą ji pasiekė paskutinį savo maršruto tašką – Meškučių piliakalnį, per dieną nuėjusi pusšimtį kilometrų, nelabai kas ir žinojo. Paklausta, kaip jaučiasi, sakė: „Gerai. Viskas gerai“.
Tą patį pakartojo ir kitą dieną, kai kalbėjomės. Buvo smagiai nusiteikusi ir sakė, kad vėl galėtų eiti, nes nejuntanti nei nuovargio, nei kokių „likutinių“ reiškinių. Nors tai nebuvo įprastas jos žygis: ėjo dėvėdama tautinį rūbą, be lazdų ar kuprinės…
– Buvau apsirengusi taip, kaip, įsivaizduoju, kaimo moterys per šventes eidavo į bažnyčią, miestą – tarkime, į atlaidus. Juk tautinis kostiumas atėjo iš kaimo – kaip nekasdienis rūbas. Pasipuošdavo tuo, kas gražiausia, nešdavosi ryšulėlį… Kokios dar lazdos prie tokios aprangos? Vienintelis nederantis daiktas buvo sportbačiai – daiktus nešiausi surišusi į skarą. Iš tiesų tai buvo ir iššūkis, nes viena kad ir ilgą maršrutą nueiti su sportine apranga ir visai kas kita – štai taip.
Mintis atėjo praėjusią žiemą, pagalvojus, kad taip galima būtų pažymėti Tautinio kostiumo dieną. Daugiausia abejonių dėl aprangos kėlė lietus, dar iš vakaro buvau suabejojusi, bet kai ketvirtą ryto nelijo – apsisprendžiau. Tik vieną kartą labiau kliuvo, o šiaip diena buvo labai gera. Nei šiuo savo žygiu, nei apranga nenorėjau nieko nei stebinti, nei šokiruoti, nei fiksuoti kokį rekordą.
Tiesiog Valstybės dieną ėjau per savo kraštą apsirengusi savo pirmuoju, dar Konstancijos Bočienės austu, tautiniu kostiumu, kurį labai branginu – ir tikrai švenčiau. Džiūgavau, gėrėjausi kalvotąja Suvalkija – gaila, kad emocijų neperduosi…
Man Mindaugo karūnavimo diena yra pagrindinė, pati tikriausia šventė. Graži „Tautiškos giesmės“ tradicija. Kiekvienas mūsų galime ir turime švęsti taip, kaip diktuoja mūsų vidus, – pasakojo Eglė.
Apie piliakalnius
Liepos 6-ąją, pusę šeštos ryto, savo žygį Eglė pradėjo nuo Šakališkių piliakalnio, aplankė Varnupių, Padovinio, Liudvinavo, Kumelionių piliakalnius ir po daugiau nei dvylikos valandų baigė unikalioje, kaip ji sako, vietoje – prie Meškučių piliakalnio. Nors savivaldybėje esantys piliakalniai anaiptol nėra nežinomos žemės, vis dėlto taip, per ilgą dieną einant nuo vieno prie kito, geriant į save besikeičiančius vasaros vaizdus, prie kiekvieno vis kitaip priartėjant (ar bent stengiantis tai padaryti…) patirtis, sako, buvusi išskirtinė. Nes ir kelio būta visokio – daug žvyrkelio, molingame kelyje prie Liudvinavo užklupo lietus (automobilį sustabdęs vaikinas pasiūlė pavežti…), ir priėjimas prie kai kurių sudėtingas…
O kokia žmonių reakcija, sutikus išskirtinę keliautoją? „Sutikti žmonės gana santūrūs – čia jau mūsų krašto bruožas. Kai kas darbus dirbdamas stabtelėdavo, girdėjau sakė: „Žiūrėk, lietuvaitė eina!“ Galvojau, eidama skaičiuosiu vėliavas, bet paskui nustojau. Iš viso mačiau gal kokias penkias dešimtis, o įdomiausia, kad vėliavą dažniau pamatydavau kur prie stubukės pamiškėje, o ne prie gražių namų aukštomis tvoromis… Esame turtingi, kiekvienas piliakalnis vis kitoks, o trys didieji – tarsi kokia klasika.“
Apie ėjimą
Jau ir anksčiau buvome kalbėję apie jos pomėgį, kuris tikrai ne kiekvienam suprantamas. Į klausimą, kaip tai prasidėjo ir ką tie žygiai reiškia pačiai, kas tai yra, Eglė pusiau juokais atsakė: „Priklausomybė. Visada daug vaikščioju, kasdien vidutiniškai nueinu bent 10 kilometrų. Mieste visur einu, iš namų į Šunskus vargonuoti einu, grįžtu kartais kitu keliu – suskaičiavus bus daugiau nei dešimtis.
Ketvirtus metus užsibrėžiu didesnius tikslus: tarkime, nueiti 27 kilometrus man nedaug (bet žiemą – daug). Tokie ilgesni „ėjimai“, paskui ir ištvermės žygiai, prasidėjo kartu su pandemija, kai buvome priversti užsidaryti. Eidama ilgesnę distanciją nejaučiu nei sunkumo, nei abejingumo, nebijau sutikti žvėrį ar blogą žmogų. To nebandžiusiam ir nepraktikuojančiam gal sunku suprasti: einant išsivalo mintys, lieka nuošalyje jas teršiantys dalykai, galvoji apie tikslą – tai lyg meditacija“.
Ne vienerius metus individualiai žygiuojanti Eglė Alenskaitė yra leidusis į ištvermės žygius: ėjo 37 km, kai diena trumpiausia – sausį šąlant, birželį – 52 km kepinant karščiui. Yra ėjusi esant įvairioms oro sąlygoms ir visokiu paros metu… Džiaugiasi, kad pavyko taip, kaip norėjo, šią vasarą pažymėti Tautinio kostiumo dieną: sakė, kad labiausiai būtų buvę gaila, jei reliktinis senasis jos rūbas būtų buvęs permerktas lietaus, nes labai jį brangina.