„Kažkada savo inžinieriams sakiau: vyrukai, pirkit šitą vandens siurblinę, kur prie užtvankos, atkurkit vandenį, važinėsit su „Porsche“. Bet vyrukai pabūgo, kad neturės tiek pinigų, o tai, kad Europoje pilna prispausdinta tų popieriukų, ši idėja jų nesugundė, – apgailestauja į redakciją kreipęsis inžinierius Vytautas Gaulia.
Kodėl nenaudojamas Šešupės vanduo?
V. Gaulia pasakojimą pradėjo nuo to, kad „prie Automatų gamyklos ruošiasi nugriauti vieną statinį“ (vandens bokštą, kuris šiuo metu yra avarinės būkles – red.). Jis papasakojo istoriją, kad sovietų laikais Marijampolėje buvo nutiesta technologinio (pramoninio) vandens linija nuo Marių parko, ja Šešupės vanduo kurį laiką buvo pumpuojamas į teritoriją, esančią dabartinėje Stoties g. Jei konkrečiau, planuota pramoninį vandenį tiekti ir jis kurį laiką buvo tiekiamas Marijampolės kalėjime esančiai įmonei (vėliau ji pavadinta VĮ „Mūsų amatai“). Planuota tiekti ir Marijampolės putliųjų verpalų fabrikui (dabar – AB „Vernitas“). Tačiau, anot V. Gaulios, dabar visi šie įrenginiai nenaudojami ir baigia surūdyti.
Gal tikrai be reikalo „nurašome“ sovietinius įrenginius? Gal Šešupės vandeniu marijampoliečiai galėtų laistyti savo daržus, o įmonės naudoti ne geriamąjį, bet išvalytą Šešupės vandenį? Toks klausimas galėtų kilti dažnam, ypač kai ima kamuoti sausra.
Paviršinių vandenų naudojimą reglamentuoja teisės aktai
UAB „Sūduvos vandenys“ Vandens gavybos ir ruošimo skyriaus meistrė Jolita Kazlauskaitė sakė, kad iš tiesų prie naujosios užtvankos Marijampolėje buvo sovietų laikais statyta siurblinė. Tačiau jau apie 20 metų pramoninio vandens tiekimas yra nutrauktas, kadangi nebuvo kam jį tiekti, taigi siurblinė išmontuota: „Vernitui“ šio vandens nereikėjo, o kalėjime esanti metalo dirbinių įmonė jo sunaudojo tiek mažai, kad išties – na, neapsimokėjo dėl tokio kiekio brangias technologijas išlaikyti. Ji paminėjo ir aplinkos ministro įsakymą „Dėl paviršinių vandens telkinių naudojimo vandeniui išgauti tvarkos aprašo patvirtinimo“. Jame, be daugelio svarbių dalykų, „įkalti“ ir aplinkos apsaugos reikalavimai vandens išgavimui.
Ne taip paprasta būtų tą „Porsche“ iš vandens „parsiplukdyti“.
AB „Vernitas“ komercijos direktorius Rimantas Grabauskas taip pat patvirtino, kad jų įmonei, nors ir buvo planuota, pramoninis vanduo net nepradėtas tiekti. Pašnekovas priminė istoriją:
– Apie 1976 m. buvo pastatyta vandens siurblinė, nutiestas pramoninis vandentiekis ir pastatytas vandens bokštas. Bet mums to vandens niekada nereikėjo. Apie 1998 m. pramoninį vandentiekį ir siurblinę perdavėme įmonei, kuri dabar vadinasi UAB „Sūduvos vandenys“.
„Problema ne vanduo, o bokštas“
Pasak R. Grabausko, „bankrutuojančiai VĮ „Mūsų amatai“ priklausantis vandens bokštas yra avarinės būklės, jo niekas nesaugoja, neremontuoja:
– 2021 m. kreipėmės į Teisingumo ministeriją, į Kalėjimų departamentą – bokštą reikia nugriauti, nes kelia pavojų darbuotojams. Tačiau susirašinėjimas su ministerija nebuvo rezultatyvus.
Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje nutraukė VĮ „Mūsų amatai“ restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 22 d. Gavome VĮ „Mūsų amatai“ nemokumo administratoriaus Arūno Kumpaičio patikinimą, kad „Vandens bokštas yra valdomas patikėjimo teise bankrutuojančios VĮ „Mūsų amatai“. Tačiau administratorius net nežinojo, kad kažkada, prieš 10 ar 15 metų, buvo parengtas to bokšto nugriovimo projektas, kurio užsakovas buvo Kalėjimo administracija. Leidimas jį nugriauti nebuvo gautas, nes projekto sprendinių nesuderino „Litesko“ dėl to, kad šalia jo eina pagrindinė šilumos trasa.
Marijampolės savivaldybės Aplinkotvarkos ir infrastruktūros skyriaus vedėja Roberta Kelertienė sakė, kad „Marijampolės savivaldybė tokio projekto neužsakinėjo ir jo neturi. Administracija jokių skundų dėl šio bokšto taip pat nėra gavusi“.
Šešupės vanduo būtų labai brangus
– To pramoninio vandentiekio niekam nereikia, – sakė R. Grabauskas. – Jis buvo įrengtas sovietų laikais vykstant „planinei ekonomikai“, neapskaičiavus reikalingumo: „Darome, gal kam nors prireiks“. Nelabai ir prireikė. O investicijų būta didžiulių – vandentiekio ilgis apie šeši kilometrai.
Kokia pramoninio vandens kaina būtų šiais laikais? Turėtų veikti galingi elektros siurbliai, vamzdžių diametras – apie pusė metro. Žmonėms, turintiems daržus, upės vandentiekio neišvedžiosi, nes tuomet vandens kaina būtų „auksinė“, tai būtų tiesiog nelogiška. Kaip minėta, pramoninis vandentiekis nutiestas tik į Stoties g. esančią miesto dalį.
Laikai pasikeitė
Vytautui Gauliai tebeskauda širdį, kad pramoninio vandens trasa buvo „išbraukta“ iš Marijampolės įmonių gyvenimo.
– Nori valdžia mieste plėsti investicijas, o kur gaus vandens naujos gamyklos? Jie įkūrė pramoninę zoną toli nuo miesto, anksčiau ar vėliau vis tiek bus pradėta imti vandenį iš Šešupės. Manot, „Sūduvos vandenys“ aprūpins? Ateis nutarimukas, kad užtenka imti gėlą gelmių vandenį, sakys, imkite iš upės. O čia – gatava siurblinė. Tik nežinau, ar siurbliai išvežti į metalo laužą, ar ne.
– Upės vandens kaina, anot specialistų, būtų labai aukšta, – bandau oponuoti pašnekovui. – Kai bus upės vandens poreikis, gal bus naujos, pigesnės ir tobulesnės technologijos. Kažin, ar investicijos į seną daiktą kada atsipirktų.
Vytautas sutinka:
– Pigiau nebūtų, bet išeities kitos nėra. Vandens trūksta.
Jis primena, kad Kauno politechnikos institute, be kitų, išklausė ir Lietuvos energetinių resursų kursą, užtat ir siūlo naudoti upės vandenį.
Visgi gyvenimas ir mokslas eina pirmyn. Ne visos senosios technologijos vertingos, ekonomiškos, ne visų naudojimas racionaliai pagrindžiamas, ypač kai elektros kainos išaugo ne procentais, bet kartais. Esame toje laimingoje pasaulio (ir Lietuvos) vietoje, kurioje yra pakankamai geriamojo vandens. Taip, jį turime tausoti ir branginti. Kitose šalyse nuolat surenkamas lietaus vanduo, valomas vandens telkinių vanduo, kad būtų tinkamas maistui. Turistai papasakotų, kad Afrikos kurortuose vandeniu iš čiaupo net dantų plauti nerekomenduojama: tam naudojamas vanduo iš butelių.
Lietuvoje, ačiū Dievui, to daryti nereikia. Bet į ateitį žvelgiančios įmonės, išmintingi jų vadovai jau šiandien į vandenį žiūri kaip į gyvybės šaltinį ir stengiasi jį naudoti protingai. Tik vienas pavyzdys iš Kazlų Rūdoje veikiančios įmonės „IKEA Industry“ viešai skelbiamos informacijos: „Norime vandenį naudoti tvariai, o tai reiškia, naudoti jį atsakingai ir užtikrinti sveiką vietinio vandens ciklą. Visose „IKEA Industry“ įmonėse yra parengti vandens valdymo planai, apimantys vandens gavybą, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Kai kurios įmonės turi vandens saugyklas, į kurias renka stogo ir drenažo vandenį. Šis vanduo naudojamas gamyboje, rekreacijos vietose arba kaupiant atsargas gaisrų gesinimui“.